Trys dienos Neapolyje – perspėjimų gniaužtuose

Prisiklausius ir prisiskaičius apie turistų tykančius pavojus Neapolyje, apie apiplėšimus ir vagystes vidury dienos, motoroleriais siaučiančias paauglių grupes, su nerimu laukiau kelionės į šį Italijos miestą.

Dėl viso pikto visus savo papuošalus palikau namuose, apsirengiau kuo kukliau ir baimės pilnomis akimis laukiau susitikimo su šia mafijos sostine.

Šeštadienis pėstute

Po poros valandų kelionės traukiniu iš Romos, išlipu Neapolio geležinkelio stotyje. Prie šono stipriai glaudžiu rankinę ir einu link taksi stotelės. Aptriušusiame automobilyje skaitiklio nėra, bet ir kito būdo pasiekti viešbutį – taip pat nėra. Per automobilių ir motorolerių spūstį iriamės link Santa Liučijos prieplaukos. Jaučiuosi nejaukiai. Už lango – apšiurę namų fasadai nubyrėjusiu tinku, daugybė žmonių, krūvos šiukšlių. Galų gale pasirodo jūra, kuri įkvepia drąsos. Vaizdai už lango taip pat keičiasi. Margaspalvis senamiesčio chaosas lieka užnugaryje. Prabangūs viešbučiai išsirikiavę Santa Liučijos pakrantėje, jachtų stiebai ir Castel Dell’Ovo tvirtovės santūrūs kontūrai ramina ir net nuteikia pakiliai. Sumokėjusi taksistui 25 eurus (kaip vėliau sužinojau – dvigubai daugiau, nei priklauso) – aš saugioje viešbučio oazėje.
Šeštadienis. Motorolerio išsinuomoti nepavyksta. Viešbučio darbuotojas, veikiausiai pamiršęs mano išankstinį prašymą elektroniniu paštu, paaiškina, kad Neapolyje motorolerio išsinuomoti beveik neįmanoma, nes tuoj pat pavagia (kaip vėliau paaiškėja – tai tik šio miesto įvaizdžiui tinkamas pramanas savo aplaidumui pateisinti). Skrandis primena, kad seniai jau burnoje nieko neturėjau, tad leidžiuosi į tvirtovės papėdėje įsikūrusią Santa Liučijos prieplauką, kurioje net keletas restoranų ir kavinių. Šeštadienis – vestuvių diena, ištaigingai pasipuošusios nuotakos ir pasitempę išdidūs jaunikiai pozuoja profesionaliems fotografams tvirtovės fone. Aistringai besibučiuojančių jaunuolių poros, atrodo, taip pat pamėgo šią romantišką vietą. Geroką antsvorį turintys vaikai krykštauja ir laido akmenėlius į vandenį. Suaugusieji turi savo pramogų.
Kas šveičia savo jachtą, kas lošia kortomis denyje, o kas tiesiog mėgaujasi gyvenimu, gurkšnodamas vietinį vyną. Tolumoje migloje skendintis Vezuvijus aplinkai suteikia teatrališkumo. Mano išankstinės baimės išgaruoja ir aš jau gailiuosi, kad elegantiškų išsipusčiusių italų apsuptyje jaučiuosi lyg Pelenė. Baigusi mėgautis jūros gėrybių patiekalais, ruošiausi kilti nuo staliuko, kai padavėjas atnešė šampano butelį ir didžiulį gabalą torto su braškėmis. Nustembu, bet pasirodo, kad restorane didelė neapoliečių šeimyna švenčia gimtadienį ar vestuvių sukaktį. O aš esu vienintelė atsitiktinė lankytoja.Kiek sutrikusi pakeliu šampano taurę ir pasveikinu šeimininkus. Tada kimbu į tortą. Už poros minučių prie manęs prieina jauna italų pora, įteikia raudoną rožę ir balto šilko mezginių maišelį su migdolais. Tai dovana už pasveikinimą.

Aš išraustu (tiesą pasakius, nepamenu, kada paskutinį kartą buvau taip nuraudusi) ir gailiuosi, kad rankinėje neturiu nė menkiausio suvenyro. Atrodo, kad turistų neišlepintame Neapolyje svečias turi išskirtinį statusą… Tuo tenka dar kartą įsitikinti tą patį vakarą vienoje kavinukėje, į kurią netyčia užklystame su nauja pažįstama iš Čekijos. Marijai baltas vynas pasirodo nepakankamai šaltas, ir ji paprašo, kad paragaučiau iš jos taurės palyginimui. Už šalimais esančio stalelio sėdėjusi neapoliečių pora, pasirodo, stebėjo šį epizodą. Moteris pakvietė padavėją, kažką sušnibždėjo jai į ausį ir ši tuoj pat pakeitė vyną… Sakykite ką norite, bet toks vietinių dėmesys ir pagarba svečiui ne tik maloniai stebina, bet išties žavi.

Sekmadienis autobusu

Su Marija nutariame, kad pasivaikščiojimas po milijoninį Neapolį – ne pats geriausias būdas susipažinti su miestu. Nutariame pasinaudoti turistams siūlomomis miesto apžvalginėmis ekskursijomis. Už 20 eurų nusipirktas bilietas galioja 24 valandas ir leidžia bet kurioje stotelėje įlipti ir išlipti į vieną iš trijų po Neapolį kursuojančių apžvalginių maršrutų autobusų.

Dviaukštis atviras autobusas išties patogus, komplikuotos tūkstantmetės istorijos bei žymiausių vietų apibūdinimo galima klausytis aštuoniomis kalbomis. Tarp pasakojimų skamba nuostabiai melodingos neapoliečių dainos ir net sunku suvokti, kad dar visai neseniai dėl skurdo ir didžiulio nusikalstamumo Neapolio vengė ne tik užsienio turistai, bet ir patys italai.
Nuo pokario metų užsitęsusi gigantiškų mastų vietinės valdžios korupcija (dažnas meras išsilaikydavo valdžioje vos šešis mėnesius), didžiulis nedarbo lygis, nusikalstamumas ir reketas buvo pavertę Neapolį vienu iš labiausiai apleistų miestų Italijoje. Neapolio renesansas prasidėjo 1994 metais, kai miesto meru tapo pokomunistinės demokratų kairiosios partijos atstovas Antonijus Basolinas. Septyneri valdymo metai (dabar Basolinas yra viso Kampanijos regiono gubernatorius) miestą prikėlė naujam gyvenimui. Nuolat dėl viešojo transporto problemų kentėję Neapolio gyventojai ne be pagrindo dabar gali didžiuotis patogiausia Europoje metro sistema. Metro stotelės paverstos pačiais tikriausiais modernaus meno muziejais! Ir net jei jums šiuolaikinis menas ne prie širdies, pasivažinėti Neapolio metro – tikrai verta.
Kiekvieną valandą, praleistą šiame Italijos mieste, jaučiausi vis geriau. Neapolio kontrastai – nebetrikdė, bet žavėjo. Triukšmingos senamiesčio gatvės manęs nebebaugino, kaip ir centrinės dalies siaurų gatvių labirintai, padabinti, kaip ir priklauso Italijai, džiovinamais skalbiniais.
Teko susitaikyti, kad šiukšlių mieste tikrai vis dar labai daug ir kad visi iki vieno miesto monumentai ir paminklai – nurašinėti meilės priesakais ir keiksmažodžiais. Net miesto širdyje – Piazza Plebiscito aikštėje prieš pat Karaliaus rūmus stovinčios gigantiškos San Frančesko di Paola bažnyčios (10 metrų aukštesnė Romos Panteono kopija, pastatyta 1817 metais karaliaus Ferdinando ir iškilusi 53 metrus) kolonų neaplenkė „vietos menininkų“ teptukai. O ją saugantys akmeniniai luitai, kažkodėl žaliai nudažytomis akimis, taip pat paskendę šiukšlėse. Visai kitas vaizdas Chiaia kvartale. Čia įsikūrusių rūmų grožio neįveikė laikas. Vešlioje žalumoje paskendusios vilos atrodo labai paslaptingai ir viliojančiai. Kaip ir ant kalvos įsikūręs Vomero kvartalas, nuo kurio atsiveria svaiginanti Vezuvijaus ir Neapolio įlankos panorama. „Vien vardan šio vaizdo aš niekada neemigruosiu iš Neapolio“, – susižavėjimo ašarų pilnomis akimis man kalbėjo jaunutė ekskursijos vadovė.

Pirmadienis motoroleriu

Vis dėlto nutariau, kad verta pabandyti išsinuomoti motorolerį, nes tai geriausia transporto priemonė, leidžianti išvengti transporto spūsčių ir greitai nukakti iš vienos miesto vietos į kitą. Ir tai visai nebuvo problemiška. Motorolerių nuomos punktų – kiek tik nori. Tik savaitgaliais jie nedirba. Nereikia net būti įvaldžiusiam derybų meno, kad gautum nuolaidą ir už 60 eurų – skriek motoroleriu visą dieną.Tai išties didžiulis malonumas, tuo labiau kad Neapolio apylinkės – tiesiog nuostabios. Amalfo pakrantė dažnai vadinama dramatiškiausiu ir gražiausiu pakrantės keliu pasaulyje. Siauras kelias, įspraustas tarp kalnų ir žydros jūros, su tūkstančiu posūkių dėl nuostabių vaizdų ypač yra mėgstama automobilių reklamos kūrėjų. Dėl nuostabių pakrantės miestelių mėgstamas jis ir poilsiautojų, tačiau birželio pradžioje, pirmadienio rytą čia pakankamai tuščia, tad pasivažinėjimas motoroleriu – vienas malonumas.
Sustoju pietų atokiame Terminio kaimelyje, iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Kaprio salą. Užeiga taip ir vadinasi „Mira Capri“ – „Pažvelk į Kaprį“. Nutariu užsisakyti picos, tikro neapolietiško patiekalo, mat pačiame Neapolyje tingėjau laukti nuolat prie vietinių picerijų nusidriekusiose eilutėse. Pica išties nuostabi ir tikrai neapolietiška! Italijos Žemės ūkio ministerija 2004-aisiais išleido nurodymus, kokia turi būti tikra neapolietiška pica (pizza verace napoletana). Ji turi būti apskrita, ne didesnio nei 35 cm diametro, viduryje ne didesnio nei 0,3 cm storio, o apskrudę kraštai 1-2 cm storio. Ji kepama 485 laipsnių Celsijaus temperatūroje nuo 60 iki 90 sekundžių. Nežinau, ar visi šie reikalavimai buvo išlaikyti, tačiau patiekalu tikrai nenusivyliau. Virš kalnų pradėjo tvenktis debesys, tad, norėdama išvengti lietaus, suskubau Neapolio link. Tikėdamasi sutrumpinti kelią, maršrutą atgal į Neapolį pasirinkau per kalnus. Čia ir buvo didžiausia mano klaida. Už keleto kilometrų įvažiavau į patį tikriausią debesį. Aplink jau už trijų metrų nesimatė absoliučiai nieko. Lietus pylė kaip iš kibiro. Automobilių, motociklų ir motorolerių virtinė lėtai slinko pirmyn. Riedant slidžiu keliu nuokalne jaučiau, kad kūnas tiesiog virpa iš įtampos ir jaudulio, o lūpos nesąmoningai kartoja maldos žodžius. „Negi tai bus mano paskutinė kelionė?“ – manyje kalbėjo baimė.
Kai galų gale laimingai nusileidau į pakrantę, pravirkau kaip maža mergaitė. Ašaromis bandau nuplauti susikaupusią įtampą. Ir kodėl manęs niekas neperspėjo, kad ne agresyvių paauglių Neapolio gatvėse ar kišenvagių reikia saugotis, o kur kas pavojingesnis yra pasivažinėjimas motoroleriu padebesiais…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

1 komentaras į "Trys dienos Neapolyje – perspėjimų gniaužtuose"

  1. pranciskus

    Labai idomu buvo paskaityti apie Neapoli.
    Graziai parasyta.
    prnc

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.