Politika ne tik vienija, bet ir išskiria.
Prancūzijos prezidento rinkimus pralaimėjusi socialistų kandidatė Segolene Royal pranešė, kad išsiskyrė su savo ilgamečiu partneriu, partijos lyderiu Francois Hollande’u, kurį apkaltino užmezgus naują romaną. O juk jie ranka rankon dirbo nuo 1978 metų, kai susipažino studijuodami Nacionalinėje valdymo mokykloje, padėdami vienas kitam siekti politinės karjeros. Kitiems garsiems politiniams šeimos duetams sekasi geriau – politika ir bendri interesai pašlijus šeimyniniams santykiams jų neišskiria, o suvienija. Geriausias to pavyzdys – Billas ir Hillary Clintonai.
Dažniausiai geri santykiai šeimoje lemia ir profesinę, ir asmeninę sėkmę. Kai du žmonės siekia karjeros, santuoka gali suteikti jėgų ir įkvėpti naujiems darbams. Angliškai kalbantieji net naują terminą pradėjo vartoti tokioms poroms apibūdinti – power couple (valdžios pora, galingoji pora).
Garsiausia politinė pora – B. ir H. Clintonai
Kai aštuonerius metus išbuvęs Baltuosiuose rūmuose Billas Clintonas pasitraukė iš didžiosios politikos, jo vietą užėmė žmona. Dabar Hillary Clinton Niujorko senatorė ir realiausia demokratų partijos kandidatė kitais metais vyksiančiuose JAV prezidento rinkimuose.
Pirmą kartą siekdamas prezidento posto B.Clintonas kalbėjo: „Rinkite mane ir gausite mus abu.” 2008 metais tą patį galės sakyti ir Hillary. Amerikiečiai net juokauja, kad šioje sėkmingoje santuokoje power (valdžia) vaidina didesnį vaidmenį nei couple (pora). Tarsi žvelgdama į ateitį, Hillary nepaliko savo vyro, kai visas pasaulis šaipėsi iš jo romano su Baltųjų rūmų stažuotoja Monica Lewinsky. Todėl šiandien ji turi patį geriausią Jungtinėse Valstijose politinį patarėją – savo vyrą.
Tokios power couple – kai kas daugiau nei šiuolaikinės poros. Tai poros, kurioms santuoka – ne tik vieta, kur galima atgauti dvasines jėgas ir pailsėti, tai – profesinės karjeros variklis. Užsienyje tokios poros nieko nestebina. Jų yra tarp sportininkų (tenisininkai Andre Agassi ir Steffi Graff), verslo atstovų (drabužių kūrėjai Miuccia Prada ir Patrizio Bertelli), kino kūrėjų (aktoriai Vincentas Cassellis ir Monica Bellucci) ir net sėdinčiųjų soste (Jordanijos karalius Abdullah ir karalienė Rania). Tokioms poroms bendras darbas praverčia ir kaip reklama. Tačiau Billas ir Hillary Clintonai – kiek kitokio tipo pora. Per visą vyro politinę karjerą Hillary buvo ne tik jo koziris kovoje už elektoratą, bet ir patarėja bei teisininkė.
Kai Billas buvo Arkanzaso gubernatorius, Hillary nepraleido progos užsidirbti pinigų iš nekilnojamojo turto, nors tai baigėsi prokuratūros įsikišimu. Paskui ji, jau kaip prezidento žmona, ėmėsi labai nedėkingo darbo – sveikatos apsaugos reformos. Ir labai įsižeidė, kai ši taip ir liko neįgyvendinta.
Bet kai pasibaigus antrajai B.Clintono kadencijai pora išsikraustė iš Baltųjų rūmų, jų vaidmenys pasikeitė, – Billas tvarkė savo fondo reikalus, o Hillary ėmė siekti politinės karjeros, netruko tapti viena įtakingiausių JAV senatorių ir realiausia demokratų partijos kandidate į Baltuosius rūmus. Buvęs prezidentas įsijautė į žmonos pagalbininko vaidmenį.
Įtakingiausia Jungtinės Karalystės pora – T. ir Ch. Blairai
Panašią porą turi ir britai. 1975 metais ambicingas Oskfordo universiteto absolventas Tony Blairas įstojo į leiboristų partiją tik todėl, kad norėjo patikti savo būsimai žmonai. Baigusi garsiąją Londono ekonomikos mokyklą ir nuo 22 metų ėmusi verstis advokato praktika Cherie Booth jau kelerius metus sukiojosi šalia britų „darbiečių”, kai jos vyras žengė tik pirmuosius žingsnius tarp vietos leiboristų. Tuomet jie abu svajojo apie parlamentą ir abu nutarė dalyvauti rinkimuose. Buvo išrinktas tik Tony Blairas. Tad Cherie liko teisininkė, o jis tapo politiku.
Tai buvo viena įtakingiausių Jungtinės Karalystės porų. T.Blairas net dešimt metų ėjo premjero pareigas, o jo žmona sėkmingai derino pirmosios damos vaidmenį ir teisininkės karjerą. 2000 metais kartu su draugais ponia Blair įkūrė Londone teisinę firmą „Matrix Chambers”, kurios nariai specializuojasi tarptautinėje teisėje ir gina pažeistas žmogaus teises.
Po invazijos į Iraką žmonos firma sukėlė premjerui rūpesčių – Cherie kolegos teisiškai įrodė, kad karas Irake – neteisėtas. Kai pernai liepą T.Blairas atvažiavo į Sankt Peterburgą dalyvauti Didžiojo aštuoneto susitikime, jo žmona nuvyko į Maskvą, kur rinkosi Kremliaus persekiojamos visuomeninės organizacijos. Dabar, kai jau kitą savaitę T.Blairas užleis premjero postą Gordonui Brownui, Cherie planuoja advokato peruką iškeisti į teisėjo mantiją.
Tačiau kas gali paneigti, kad praėjus keleriems metams ir Cherie neužsimanys siekti politinės karjeros, kaip Hillary Clinton. Juk šios dvi kuo geriausiai sutariančios moterys virtuvėje mėgo pasikalbėti me tik apie vyrus, bet ir apie politiką.
Sėkmės poros
Tokios sėkmės poros – kai kas daugiau, nei laikinas bendrais interesais susietas duetas. Tai santuokos išaukštinimas, kovos už emancipaciją padarinys, nes tradiciškai sutuoktiniai neturėjo vienodų teisių. Karjeros siekė vyras, žmona buvo priversta likti namie, ir visas jos pasaulis apsiribojo, kaip sakė vokiečiai, trimis K – kinder, kuche, kirche (vaikai, virtuvė, bažnyčia). Tik ilga ir sunki kova dėl lygiateisiškumo atvėrė moteriai kelią į profesinę karjerą. Iš pradžių jos kovojo už teisę į mokslą, paskui – už teisę balsuoti, dabar vis dar verčiamos įrodinėti, kad turi teisę pačios daryti karjerą.
Labiausiai moterų padėtį pakeitė Antrasis Pasaulinis karas. Vyrams išėjus į frontą jų darbo vietas užėmė moterys, sudariusios trečdalį, kai kuriose šalyse ir daugiau visos darbo jėgos. Kai karo psichologiškai palaužti vyrai grįžo iš fronto, moterys juos sutiko sustiprėjusios ir užsigrūdinusios, nes išmoko vienos rūpintis namais ir vietos reikalais.
Po karo dirbanti moteris jau nieko nestebino, tačiau karjeros siekianti silpnosios lyties atstovė vis dar kėlė nuostabą, nes moterys paprastai dirbo tik dėl to, kad lengviau būtų užlopyti skylėtą šeimos biudžetą, o ne dėl to, kad realizuotų save. Tačiau spartus ekonomikos augimas atvėrė ir joms kelią į profesinę sėkmę.
Dabar vyras ir žmona ne tik dirba, bet ir siekia profesinės karjeros. Tokių „dviejų karjeristų” elitą sudaro poros, kur abu yra mokslų daktarai, nes daugiausia jų tarp gydytojų ir mokslininkų. Jei abu sutuoktiniai yra baigę teisės mokslus, jie paprastai užima aukštus postus valstybinėse įstaigose.
Jungtinėse Valstijose tokių „dvigubų daktarų” šeimos sudaro procentą. Tačiau tokių karjerų pasekmė – vis vėlesnės santuokos tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių. Ambicingi žmonės neskuba tuoktis. Jie jau ieško ne žmonos ar vyro, o „geros žmonos ir gero vyro”.
Tokių porų tarpusavio ryšys daug stipresnis, nes abu supranta, kad jų karjeros sėkmę lemia geri santykiai šeimoje, ir apskritai tokios šeimos yra stabilesnės. Sutuoktiniai ne tik gali vienas kitą pakeisti darbe ar namie, jie kur kas geriau supranta vienas kitą. Bet tai turi ir blogų pusių.
Kai B.Clintono neištikimybę svarstė kone visa visuomenė, H. Clinton jautėsi ne tik pažeminta, bet ir nieko negalinti padaryti. Ji negalėjo palikti vyro, net jei būtų to norėjusi, nes tai būtų dar labiau padidinę politinę krizę, o prezidentas galėjo būti nušalintas nuo valdžios. Dabar ši pora aiškina, kad po šoko terapijos vėl tapo laiminga šeima, nors niekas to negali patikrinti. Aišku tik tai, kad Hillary šiandien pasirengusi iškęsti bet ką, kad tik per rinkimų kampaniją jos vyras būtų šalia.
Tokių „sėkmingos karjeros santuokų” šiandien matyti daugiau dar ir dėl to, kad poros išmoko šeimos laimę taikyti savo karjerai.
Pavyzdžiui, T.Blairas, kai kalbėdavo apie savo planus žiniasklaidai, visada stengėsi, kad žmona būtų šalia, nors Cherie pastabos neretai jį pastūmėdavo į keblią padėtį. Kad ir 2004 metais, kai ji ėmė žurnalistams pasakoti apie intymų Jungtinės Karalystės premjero gyvenimą.
Politikai išmoko gauti naudos iš savo sėkmingos santuokos, nes geri santykiai šeimoje rodo, jog jie yra atsakingi, sugeba dirbti kartu, moka palaikyti glaudžius ryšius. Be to, tokios poros yra įdomesnės visuomenei, taigi kartu ir įtakingesnės už tas, kurias sudaro įtakus vyras ir graži žmona.
Tačiau tai kelia daugiau pavojų. Kuo gali baigtis tokios laimingos santuokos demonstravimas per rinkimus, įsitikino naujasis Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy. Jis mėgo demonstruoti, kokia darni yra jo šeima, o jo ir žmonos nuotraukos praktiškai nenyko iš populiaraus žurnalo „Paris Match” puslapių. Tačiau prieš metus, kai rinkimų kampanija jau buvo įsibėgėjusi, prancūzai ant to paties žurnalo viršelio staiga išvydo Cecylia Sarkozy su meilužiu, beje, taip pat įtakingu politiku. Tai vos nesugriovė visų N.Sarkozy planų, nes žmona buvo ir viena svarbiausių jo pagalbininkų.
Po kelių mėnesių atlikus visuomenės nuomonės tyrimą, paaiškėjo, kad įtakingą verslininką prancūzai ėmė vertinti geriau nei realiausią pretendentą į prezidentus. Cecylia grįžo pas vyrą, o išmintingasis N.Sarkozy sugebėjo iš to net susikrauti politinį kapitalą, kai atvirai prisipažino turįs šeimyninių problemų, taip atskleisdamas rinkėjams nežinomas savo, kaip emocingo žmogaus, savybes.
N.Sarkozy varžovė socialistų kandidatė Segolene Royal ir jos gyvenimo draugas Francois Hollande’as ilgai buvo laikyti tikru politiniu tandemu, kuriuo žavėjosi visa Prancūzija. Tiesa, socialistų partijos pirmasis sekretorius nelabai padėjo savo gyvenimo draugei per rinkimų kampaniją. Mat būdamas partijos vadovas F.Hollande’as pats labai norėjo būti iškeltas kandidatu į prezidentus. Tačiau 25 metus gyvendamas nesusituokęs ir susilaukęs su Segolene Royal 4 vaikų, jis nebuvo toks populiarus tarp paprastų prancūzų, kaip jo gyvenimo draugė, kuri, politiko siaubui, užsimanė atsikraustyti į Eliziejaus rūmus ne kaip pirmoji šalies dama, o kaip jų šeimininkė. Socialistai, matydami, kad Segolene žavesys prancūzams patinka labiau nei jos vyro išmintis ir patyrimas, kandidate į prezidentus pirmą kartą Prancūzijos istorijoje iškėlė moterį. Įsižeidęs S.Royal gyvenimo draugas ne tik beveik nepadėjo savo partnerei, bet dar susirado jokių politinių ambicijų neturinčią meilužę. Po visą Prancūziją važinėjančios S.Royal jis nelydėjo nei kaip šeimos žmogus, nei kaip socialistų partijos pirmasis sekretorius.
Nors po Prancūziją ėmė sklandyti gandai apie vis blogėjančius šios poros santykius, garsiai nei per prezidento, nei per parlamento rinkimus apie juos nebuvo kalbama, – juk partijos interesai buvo svarbesni nei šeimos.
Kai gegužę pasirodė Raphael Bacque ir Ariane Chemin knyga „Fatališka moteris”, S.Royal ir N.Sarkozy net padavė abi žurnalistes į teismą ir pareikalavo 150 tūkst. eurų moralinei žalai atlyginti, nes knygos autorės „pasikėsino į asmeninio gyvenimo privatumą”. Dabar žurnalistės tikisi, kad politikai ieškinį atsiims, nes šią savaitę Prancūzijoje pasirodė Christine Courcol ir Thierry Masure’o knyga „Pralaimėjimo užkulisiai”, kurioje jau tiesiai šviesiai apie garsios poros išsiskyrimą kalba pati S.Royal.
Dar daugiau. Likus dviem dienoms iki knygos pasirodymo kalbėdama per radiją Segolene nutarė pakomentuoti apie ją ir F.Hollande’ą sklandančias kalbas ir pareiškė, jog „atėjo laikas viską ištraukti į dienos šviesą”. Socialistų žvaigždė aiškino, kad jie, kaip ir kiekviena pora, susidūrė su sunkumais, tad nutarė kartu nebegyventi ir pripažino, kad per rinkimų kampaniją stengėsi tuos sunkumus nuslėpti, nes norėjo apsaugoti vaikus.
Po kelių valandų šią karštą naujieną jau komentavo ir F.Hollande’as. Jis patvirtino išsiskyrimą, sakydamas, kad iširęs bendras gyvenimas neturi politinių priežasčių ir neturės politinių pasekmių. Lengviau atsikvėpė ir socialistai, jau per rinkimus pastebėję, kad tarp jų kandidatės ir pirmojo partijos sekretoriaus trūko bendradarbiavimo, o tai kėlė ir politinių problemų.
Savo gerbėjams S.Royal paaiškino, kad ji paprašė F.Hollande’o išsikraustyti iš namų ir pasiūlė tęsti meilės nuotykius, jau aprašytus knygose ir laikraščiuose.
Tačiau tikroji šios poros išsiskyrimo priežastis vis dėlto kita – tai S.Royal politinės ambicijos.
Labai sunkiai susitaikęs su tuo, kad socialistai, apėję jį, kandidate į prezidentus iškėlė jo gyvenimo draugę, F.Hollande’as niekaip nebegalėjo susitaikyti su tuo, kad ji dar užsimanė užimti jo vietą ir partijoje, t. y. paveržti ir partijos vadovo postą. Vargu ar ši, beveik 30 metų kartu išgyvenusi ir 4 vaikus užauginusi, pora būtų išsiskyrusi, jei Prancūzijoje būtų pasikartojęs amerikietiškas variantas, t. y. Segolene būtų tik sekusi savo gyvenimo draugo pėdomis, o ne metusi jam iššūkį.
Dabar garsiam prancūzų politiniam duetui belieka tik visuomenei aiškinti, kaip jie išsaugojo „gerus santykius” ir „abipusę pagarbą”.