Užsienyje gimęs ir subrendęs žurnalistas Mykolas Drunga grįžo gyventi ir dirbti į savo tėvų jaunystės miestą – Kauną
Kelis kartus per savaitę Lietuvos radijo klausytojai girdi kauniečio Mykolo Drungos Vakarų spaudos apžvalgas, stebėdamiesi jo užsienio kalbų mokėjimu, politinio ir kultūrinio gyvenimo įžvalgomis. Tačiau tai tampa savaime suprantamu dalyku, ilgiau pabendravus su pačiu Mykolu Drunga – didžiulę gyvenimo patirtį svetur įgijusiu žurnalistu.
Jurgio Valiulio metamorfozė
Išeivijos studijų centre, įsikūrusiame S.Daukanto gatvėje, Kaune, Mykolas Drunga dirba neseniai, nes į laikinąją sostinę iš Prahos atsikraustė tik pernai. Čekijos sostinėje jis gyveno ir dirbo, čionai perkėlus visą „Laisvosios Europos” radiją iš Miuncheno, į kurį jis atvyko iš JAV.
Kokie likimo skersvėjai blaškė Mykolą Drungą po įvairias pasaulio šalis?
Dabartinio žurnalisto tėvas buvo mylintis Lietuvos laisvę chemikas Jurgis Valiulis. Jaunas specialistas, kuris 1941 m. pradėjo dirbti pas profesorių Antaną Purėną, priešinosi tiek rusų, tiek vokiečių okupacijoms. Jis tapo pogrindinės kovos aktyvistu, kūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, dalyvavo Birželio sukilime, leido pogrindžio spaudą, įsteigė slaptą radijo stotį Kaune, mezgė radijo ryšį su Vakarais. Tad dėsninga, kad vokiečiai medžiojo Jurgį Valiulį. Baigiantis karui, vokiečiai jį suėmė, kankino ir išvežė keliais etapais į galutinį kalėjimą Berlyne. Rusams užėmus Berlyną, sergančiam pleuritu J.Valiuliui pavyko iš jo ištrūkti ir vos gyvam grįžti į Lietuvą”, – pasakojo Mykolas Drunga.
J.Valiulis greit patyrė, kad jį išdaviko darbams nori užverbuoti rusų saugumiečiai, todėl netrukus tik partizanams žinomu keliu pasitraukė į užsienį. Tarybų Lietuvos sieną kirto, turėdamas pasą svetima, Karolio Drungos, pavarde, kuri liko visam gyvenimui.
Prancūzų kalbos mokė mama
Vokietijoje Karolis Drunga susipažino su savo būsima žmona, mokytoja Birute Sirutyte, gimusia marijampoliečio knygų leidėjo Broniaus Siručio šeimoje. Tiubingene Drungų šeimoje 1948 metais gimė sūnus Mykolas, kuris iki šių dienų išsaugojo suvalkietišką mamos tartį.
„Namuose buvo kalbama tik lietuviškai, o gatvėje su bendraamžiais – vokiškai. Tad greit pramokau vokiečių kalbos. Anuomet Tiubingene buvo labai maža lietuvių šeimų, tačiau kelios jų buvo tokios patriotės, kad net išmokė savo sutuoktinius vokiečius lietuviškai. Beje, pirmosios nepriklausomybės laikais mano mama studijavo Grenoblio universitete prancūzų kalbą. Kartu su ja mokėsi Algirdas Julius Greimas, Jonas Kossu-Aleksandravičius, kiti vėliau išgarsėję lietuviai. Tad mama, gerai mokėdama prancūziškai, išmokė mane tos kalbos”, – atskleidė savo kalbų mokėjimo paslaptį Mykolas Drunga.
Žurnalistika viliojo nuo vaikystės
Drungų šeima emigravo į JAV 1959 metais, nes Karolis Drunga dėl nacių kalėjimuose sugadintos sveikatos niekaip negalėjo gauti JAV vizos. Mat amerikiečiai neįsileisdavo sergančiųjų plaučių tuberkulioze – Karolis Drunga buvo patyręs net septynias plaučių operacijas, kol pagaliau apsveiko ir nebekėlė grėsmės amerikiečiams.
Iš pradžių Drungai apsigyveno Niujorke, o vėliau – Čikagoje, kur tuoj pat Mykolas pradėjo lankyti prof. Vlado Jakubėno privačią fortepijono studiją, nes jau buvo pramokęs skambinti Vokietijoje. Beje, mažasis Mykolas amerikiečių mokykloje nemokėjo angliškai, bet vienuolikmetis greit pramoko ir šios kalbos.
„Mokiausi privačioje katalikiškoje gimnazijoje, kurioje supratau, kad norėsiu studijuoti filosofiją, nors labai traukė muzika ir žurnalistika. Būdamas 11 metų, parašiau savo pirmą laišką į redakciją. Tai buvo lietuviškas laikraštis „Draugas”, kuriam nusiunčiau savo pastabas dėl neteisingų žinių, išspausdintų šiame laikraštyje apie Volfgangą Amadėjų Mocartą. Ir ką galvojate? Mano laišką išspausdino”, – pasakojo Mykolas Drunga.
Mokydamasis gimnazijoje M.Drunga dalyvavo JAV nacionaliniame rašinių konkurse ir laimėjo pirmą premiją – mėnesio trukmės kelionę prekiniu laivu po Viduržemio jūrą. „Italijos uostamiesčiuose skubėdavau į operas ir ten prisigraibydavau itališkų frazių”, – prisiminė pašnekovas.
Maratonas per lietuvišką spaudą
Po studijų Čikagos ir Masačiūsetso universitetuose neužbaigė doktoranto disertacijos ir pradėjo dirbti Bostone leidžiamos Lietuvių enciklopedijos redakcijoje. „Dirbau redaktoriaus padėjėju ir vertėju leidžiant angliškąją enciklopedijos versiją. Po to perėjau į „Keleivio” (lietuvių socialistų sąjungos savaitraštis) redakciją Bostone”, – pasakojo Mykolas Drunga. Anuomet šiam periodiniam leidiniui vadovavo Sauliaus Sondeckio tėvas socialdemokratas Jackus Sonda (taip jis buvo sutrumpinęs savo pavardę). Anot M.Drungos, jis buvo tolerantiškas kitokioms politinėms pažiūroms žmogus. Juolab kad M.Drunga rašė ir kultūros temomis. Beje, redakcija labai vertino jaunuolio anglų kalbos įgūdžius – jam buvo patikėta atsakyti į visus telefono skambučius. „Keleivyje” anuomet dirbęs rašytojas Antanas Gustaitis padėjo jaunam žurnalistui tobulinti lietuvių kalbą.
„Keleiviui” užsidarius, M.Drunga dirbo laikraštyje „Vienybė”, kuriam vadovavo poeto Juozo Tysliavos našlė Valerija. „Tai buvo vienas seniausių lietuviškų laikraščių JAV, tačiau 1979 metais, sunkiai susirgus tėveliui, grįžau į Čikagą. Dirbau „Draugo” redakcijoje, kur rašiau vedamuosius ir recenzavau muzikos bei šiaip kultūros renginius”, – sakė M.Drunga.
Džiaugėsi darbu Miunchene
Gyvendamas JAV, M.Drunga kartu rašė ir į šios šalies spaudą, bendradarbiavo anglų kalba leidžiamame laikraštyje apie Lietuvą, dalyvavo JAV žydų komiteto, kuris buvo palankus Lietuvos laisvės bylai, veikloje. „Jungtinėse Amerikos Valstijose jos gyventojai ir dabar aktyviai rašo į laikraščius, nes jų nuomonės klausoma, – tvirtina Mykolas Drunga. – Nei anksčiau, nei dabar laikraščiai neturi problemos, ką dėti į puslapius – tereikia mokėti rinktis iš informacijos jūros. Laiškai redakcijoms – tai pilietinio aktyvumo ženklas. Deja, to nepastebiu Lietuvos laikraščiuose. Gal lietuviai, pavargę nuo skandalų, nebetiki jokia valdžia, jos pažadais ir nebemato prasmės remti savo išrinktųjų prie sienos?”
Pašnekovas prisiminė, kad apsidžiaugė 1990 metais gavęs pasiūlymą dirbti Miunchene veikusioje „Laisvosios Europos” radijo lietuviškoje redakcijoje. „Miunchenas – žavus miestas, kuriame buvo labai jauku gyventi. Man buvo pasiūlę lietuviškos redakcijos vadovo kėdę, tačiau aš nenorėjau administratoriaus pareigų. Vadovaujant Kęstučiui Girniui, dirbau kartu su Saulium Tomu Kondrotu, Vytautu Mackevičium, Aušra Marija Jurašiene, Jonu Jurašu, Egle Juodvalke, kuri, beje, viena pirmųjų kartu su Aleksandru Kacu vedė „Laisvosios Europos” radijo laidas lietuviškai. Iki šiol esu dėkingas buvusiam bendradarbiui Kęstučiui Jokubynui, kuris man labai padėjo mokydamas teisingai kirčiuoti žodžius”, – pasakojo Mykolas Drunga.
V.Havelas pakvietė į Prahą
„Laisvosios Europos” radijo bei jo sesers – „Laisvės” radijo laidos kelis dešimtmečius buvo labai reikalingos kaip atsvara komunistinei propagandai. „JAV Kongresas mus gerai viskuo aprūpindavo Miunchene, tačiau, žlugus Tarybų Sąjungai ir didėjant JAV biudžeto deficitui, kilo mintis atsisakyti „Laisvosios Europos” radijo redakcijų, rengiančių laidas nepriklausomybę atgavusioms Europos šalims. Vis dėlto Čekijos prezidentas Vaclovas Havelas pasiūlė JAV prezidentui Bilui Klintonui pigesnį „Laisvosios Europos” radijo išlaikymo variantą, sudarydamas minėto radijo redakcijoms palankias sąlygas dirbti Prahoje”, – pasakojo M.Drunga.
„Laisvosios Europos” radijas, vykdydamas naują misiją – diegti demokratijos principus iš totalitarizmo išsivadavusiose šalyse, kuriose demokratija buvo dar silpna, 1995 metais persikėlė į Prahą. Tuomet lietuvių redakcijos žurnalistų gretas papildė Aušra Jūraitė, Virgis Valentinavičius, Gintaras Aleknonis ir kiti. Vilniuje, A.Vienuolio gatvėje, veikė Miuncheno laikais įkurtas biuras. Jame, be minėtų žurnalistų, dirbo Saulius Spurga, Audrius Siaurusevičius, Rimgaudas Geleževičius, Irena Vaišvilaitė, Rimvydas Valatka, kurių nereikia pristatyti Lietuvos radijo klausytojams ar įvairių televizijų žiūrovams.
Karui Irake pareikalavus daug lėšų, šešios Rytų Europos „Laisvosios Europos” radijo redakcijos, tarp jų ir lietuviškoji, 2003 m. pabaigoje buvo uždarytos.
Rašantis straipsnius dėstytojas
„Laisvosios Europos” radijo lietuvių žurnalistams nereikėdavo rūpintis reklama – jie buvo išlaikomi JAV biudžeto pinigais, tačiau ši materialinė priklausomybė, anot M.Drungos, neturėjo didelės įtakos radijo laidoms, jų turiniui, žurnalistų pozicijai. Tuo tarpu Lietuvos žiniasklaidoje galima pastebėti remėjų įtaką. Pašnekovas iš visų dabartinių dienraščių išskiria tik vieną, kurį skaitydamas jaučia malonumą, stebisi nuomonių įvairove, saiku, nors gailisi, kad vienintelis jo paties parašytas tam laikraščiui laiškas, ginantis V.Adamkų, nebuvo išspausdintas.
„Svarbiausia reporterio rašinyje – tiesa ir skaitytojui nepastebima žurnalisto pozicija. Būtent tai „kalu” studentams, dėstydamas žurnalistiką Vytauto Didžiojo universitete”, – sakė Mykolas Drunga, ištikimas šiam principui ir iki šiol neatsisakantis malonumo rašyti. M.Drungos rašinius galima paskaityti „Akiračiuose”, taip pat ir virtualioje erdvėje – žurnalistas bendradarbiauja jam patinkančiuose „Bernardinuose” ir „Omni laike”. Netrukus leidykla „Versus aureus” išleis vieną jo į lietuvių kalbą išverstą anglų filosofo Džordžo Berklio knygą. Už ilgametį darbą žurnalistikoje ir dėmesį krikščioniškoms vertybėms „Bažnyčios kronikos” fondas šiemet įteikė M.Drungai padėkos diplomą.
Nutvėręs laisvą valandėlę, Mykolas Drunga su žmona Vida mėgsta lankytis geros kamerinės muzikos koncertuose.
Virginija Skučaitė