Daug etikečių ir titulų jai lipdyta per ilgametę politinę karjerą. Vieni – skandalingi ir nemalonūs, kiti – gerai nusakantys jos sugebėjimus ir charakterio savybes. Kokia ji? Vienos žinomiausių šalies politikių oponentai jai lipina prorusiškosios titulą, o šalininkai gerbia už sugebėjimą strategiškai mąstyti, ilgametę patirtį ir politišką korektiškumą. Pirmoji atkurtos valstybės premjerė, partijos pirmininkė, verslo konsultantė, mokslininkė, profesorė, paprasta uogautoja ar grybautoja – visi šie apibūdinimai tinka žemės ūkio ministrei, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos pirmininkei, kunigaikštienei.
– Pradėkime nuo aktualijų. – Kai kurios man jau nusibodo, – šypsosi.
– Vis dėlto ar šią savaitę paaiškėjus, kad kunigaikštienės titulą Jums suteikę Tarptautiniai asmenybių rūmai tokius pačius titulus yra skyrę ir prieštaringai vertinamiems asmenims, nepagalvojote, kad geriau šio titulo būtumėte nepriėmusi?
– Dabar galima samprotauti, tačiau norėčiau grįžti į tas aplinkybes, kuriomis titulas buvo suteiktas. Aiškinomės Tarptautinių asmenybės rūmų statusą, žinojome jų registraciją prie UNESCO, turėjome informacijos apie šios organizacijos atstovybes 36 šalyse. Žinojau, kad tokie titulai yra suteikti mirusiam Popiežiui Jonui Pauliui II, Jungtinių Valstijų prezidentui Džordžui Bušui vyresniajam, su kuriuo man teko garbė susitikti 1990 metais. To man užteko, kad apsispręsčiau priimti tokį apdovanojimą. Kai man buvo pranešta, kad kartu su ordinu bus skiriamas ir kunigaikštienės titulas, priėjau prie Lietuvos generalinio konsulo Sankt Peterburge ir pasiteiravau, ar derėtų jį priimti. Jam parodžiau visą turimą informaciją ir sulaukiau atsakymo, kad titulo nederėtų atsisakyti. Ar aš galėjau atmesti tai, ko neatmetė kiti žymūs pasaulio politikai? Ko gero, ne. Krikščioniškame pasaulyje būčiau pasirodžiusi kaip radikalė, net nežinau, kaip save galėčiau pavadinti. Šiuo metu vyksta neigiamų dalykų paieška, kad būtų galima pasakyti, jog titulas nieko vertas. Esu pripratusi prie tokių reiškinių. Jei tai patirčiau pirmą kartą, ko gero, laikyčiausi atokiau nuo viso šito, sakyčiau, kad man nieko nereikia, bet aš negalėjau spontaniškai reaguoti į kritiką ir atlikti tokius veiksmus, kurių vėliau derėtų gėdytis.
– Sakote, kad vykdama į Sankt Peterburgą apie Jums norimą suteikti titulą nieko nežinojote?
– Buvo pranešta tik apie ordiną, apie titulą tikrai nieko nežinojau. Visą programą turėjo ir konsulas, kartu ėjome į ordino teikimo ceremoniją. Delegacija matė, kad dėl ordino, turint tokią informaciją, kurią minėjau, nekilo jokių abejonių.
– Ką apskritai Jums reiškia šis titulas?
– Kol kas sukelia tik nemažai nepatogumų, sulaukiu nemažo puolimo. Laiške iš Tarptautinių asmenybių rūmų parašyta labai graži frazė, kurios nenoriu cituoti. Tai buvo moralinis palaikymas. Kasdieniame gyvenime šis titulas neturi kokio nors praktinio pritaikymo ar svorio. Gal kada nors prisėsiu ir, išanalizavusi situaciją, bent trumpai pristatysiu, kokią turiu informaciją apie tai, ką aš manau. Kokių nors radikalių žingsnių neketinu daryti. Manau, kad triukšmas keliamas dirbtinai.
– Ar pastarosiomis dienomis į Jus dažnai kreipiamasi „kunigaikštiene”?
– Tai labiau simbolinis dalykas, suprantant, kad tai ne šios epochos regalijos, ne šios epochos titulas. Titulas man nedaro tokio įspūdžio, kaip žmogui, kuris šį titulą realiame kontekste būtų gavęs prieš kelis šimtmečius. Kiekviena šalis turi savo tradicijas, pagarbos reiškimo būdus. Manau, kad kitų šalių žmonėms reikia gerbti tokius būdus ir tiesiog būti etiškiems.
– Kita aktuali šios savaitės tema – vis labiau įsiplieskiantis konfliktas tarp Jūsų ir užsienio reikalų ministro Antano Valionio. Kur šios nesantaikos užuomazgos?
– Negaliu sutikti su pastebėjimu, kad šis konfliktas turi šaknis asmenybių lygmenyje. Pažinojau jį kaip Lenkijoje dirbantį Lietuvos ambasadorių. Normaliai bendravome, ne kartą būdama Lenkijoje jį aplankiau. Nebuvo jokių nei psichologinių, nei politinių nesutarimų. Maža to, kalbėdavomės ir apie jo mokslinį darbą, diskutuodavome dėl kai kurių teiginių. Yra sakęs, kad mokslo darbams naudoja ir mano knygas. Buvo visiškai normalus bendravimas, bet kai žmonės užima kokius nors postus, santykiai gali ir pasikeisti. Gal atsirado pačios Užsienio reikalų ministerijos naujas veikimo būdas kitų ministerijų atžvilgiu. Sunku pasakyti, nenoriu interpretuoti ir aiškinti, kodėl atsirado viena ar kita replika, kritinis mano poelgių aiškinimas.
– Ar gavote iš A.Valionio pažadą įvardyti asmenis, kurie išviešino Jūsų siuntinį?
– Nemanau, kad siuntinio išviešinimas yra mano vienos rūpestis. Jei pažeidžiamos mano konstitucinės teisės, tai gali atsitikti bet kam. Toks reiškinys yra viešas visuomenės interesas ir iš principo nepriimtinas. Šiandien konstatuoju, kad man nerūpi atsiprašymo forma. Manau, kad reikia išspręsti klausimą, ar mums garantuoti patikimi skambučiai, patikima korespondencija, siuntiniai. O tai jau ne mano misija.
– Kaip apibūdintumėte dabartinius Jūsų ir ministro A.Valionio santykius? Ar jaučiate nepasitenkinimą jo asmeniu?
– Niekada gyvenime, esant kokiems nors ginčams ar skirtingiems požiūriams, nesu linkusi jų spręsti per žiniasklaidą. Būtų gerai, kad pereitume į neutralų, o ne gerokai priekabų bendravimą. Neturiu tiek laiko, kad toliau rutuliočiau šią problemą. Juo labiau kad visuomenė ją jau žino, tikiu, kad ras būdų išspręsti.
– Susidarė įspūdis, kad premjeras yra Jūsų, o ne A.Valionio užnugaris.
– Manau, kad premjeras yra objektyvus. Būtų keista, jei Brazauskas nebūtų reagavęs į reiškinį, kai vienoje iš Vyriausybės institucijų vyksta negeri dalykai.
– Nors pastaruoju metu kiti koalicijos partneriai, ypač socialliberalai, negaili kritikos Jūsų asmeniui, iki šiol vengėte radikalių pareiškimų apie galimybę trauktis iš valdančiosios koalicijos. Kodėl?
– Kalbame apie konkrečius dalykus, kuriuos galime išsiaiškinti, nemanau, kad jie trukdytų dirbti koalicijai. Kol kas neturime svaraus pagrindo kelti klausimą dėl koalicijos stabilumo ir perspektyvų. Koalicijoje jaučiamės lygiaverčiai partneriai. Jei kalbame apie asmeninę įtaką ar žodžio svarumą, galima diskutuoti, kuri partija turi didesnę įtaką. Bet tai išsisprendė dar tuomet, kai socdemai atkovojo pusę Vyriausybės. Tai yra seni dalykai, kurie šiandien manęs nejaudina. Manęs niekada nedomino vien tik politiniai dividendai ir modeliavimas veiksmų, kad bet kokia kaina ateitum ar išliktum valdžioje. Užėmėme tam tikrus darbo barus, įsipareigojome visuomenei ir giname savo pažadus rinkėjams. Kam dirbti dėl kokių nors laimėjimų ateityje, jei gali išnaudoti dabarties galimybes padaryti daugiau.
– Ar nemanote, kad į kai kurias Prezidento rekomendacijas, pavyzdžiui, nevykti į Kaliningradą, reikėjo reaguoti kitaip?
– Šiek tiek skaudu, kad po laiko sužinojau, kad buvo susitarimas tarp Lietuvos ir Lenkijos prezidentų. Prieš man išvykstant, panašius svarstymus girdėjau tik iš spaudos. Prieš kelionę tai galėjome aptarti su Prezidentu. Galbūt reikėjo nuvykti kitu metu, tačiau tądien buvo labai patogu pusdieniui užsukti, nes iš karto skridau į Didžiąją Britaniją. Gal buvo patogiau išvengti Kaliningrado temos? Tai buvo ne visiškai pasvertas veiksmas. Ir pačiai geriau nesulaukti tiek dėmesio dėl kelionės, kuri savo turiniu buvo dalykinė, bet transformuota į visiškai kitokią.
– Beje, pastebėjau, kad Jūsų kabinete nekabo Prezidento portretas.
– Paprasčiausiai jo neradau. Ne kartą esu apie tai pamąsčiusi. Bet tai absoliučiai nereiškia Prezidento ignoravimo ar kokių nors kitokių niuansų. Vienintelis dalykas, kurį pakabinau kabinete, vienas paveikslas ir keletas mano nuotraukų. Kažkada mano kabinete Vyriausybėje buvo pasigendama portretų, kuriuos aš nukabinau, šiuo atveju tikrai nieko nenuėmiau. Tiesa, galbūt galėjau papildyti, priimu jūsų patarimą.
– Per tiek metų nepavargstate nuo politikos. Ko gero, nebuvo laikotarpio, kai Jums netekdavo atremti kokios nors pagrįstos ar nepagrįstos kritikos?
– Mano gyvenime buvo nemažai veiksmų, kurie buvo suprantami kaip tam tikros linijos gynimas. Matyt, tai kirtosi su kai kurių grupių, asmenų, sistemos interesais. Nenuostabu, kad dažnai gaunu atkirtį. Žmogaus aktyvumas, kad ir formuluojant pozityvias strategijas, visuomet susilaukia reakcijos. Gaunu daugybę kvietimų dalyvauti įvairiose konferencijose. Iš penkių paprastai priimu kokį vieną. Pozityvaus dėmesio taip pat yra labai daug, tačiau jis mažiau pastebimas. Žiniasklaida aptarinėja negatyvią dalį, tačiau pozityvios yra dvigubai daugiau. Tai mane nuteikia optimistiškai, suteikia noro dirbti, veikti, strateguoti, įgyvendinti.
– Ko gero, žinote, koks turi būti politikos profesionalas?
– Mane politikoje laiko tai, kad galiu nemažai nuveikti ne sau, o visuomenės interesui. Nenoriu vartoti iškilių žodžių, bet mano darbą pripažįsta ir tarptautiniu mastu. Politika suteikia galimybę siekti tikrai labai didelių tikslų ir rezultatų. Be to, politika – strategijų formavimas ir įgyvendinimas. Kai į ją ateini su praktiniu-moksliniu bagažu, tai padeda mąstyti ir priimti tam tikrus sprendimus. Politika man suteikia galimybę bendrauti su žmonėmis. Ne tik su siaura savo aplinka, bet ir daugybe kitų žmonių. Yra ir neigiamų dalykų, nes politika dažnai suvokiama kaip apsistumdymo menas: kas yra svarbesnis, kas ką nugali. Aš visuomet siekiu rezultato, o ne stengiuosi nugalėti priešininką. Manau, kad tame yra vyriško ir moteriško prado niuansai. Vyro prigimtinė savybė – nugalėti priešininką.
– O Jus lengva išvesti iš pusiausvyros?
– Kiekvienas reaguoja pagal savo temperamentą. Yra žmonių, kurie savo tikrą reakciją ar jausmus užspaudžia. Ne visuomet tai būna gerai. Parodydama savo reakciją, kartais ir apsinuoginu, kas politikoje ne visuomet naudinga.
– Laisviau galite jaustis, kai nedirbate. Ar galėtume kaime Jus pamatyti ravinčią braškių lysvę?
– Braškių neauginu, tačiau gėlyčių prie namų tikrai yra, tačiau jas labiau prižiūri mano dukros ir tetos. Mėgstu eiti į girią, grybauti, daryti pietus ar apskritai ruošti maistą.
– Ar didelis šiemetis mėlynių derlius?
– Prie mano tėviškės, Labanoro girioje, mėlynių beveik nėra. Yra labai daug uogienojų, bet derlius nekoks. Kai mėlynių būna daugiau, per valandą prirenku nuo dviejų iki trijų litrų, tą sugeba ne kiekviena kaimo moteris. Šiemet buvo labai daug žemuogių ir matau, kad sulauksime labai daug bruknių. Praeitą sekmadienį paragavau, tačiau dar neprinokusios. Labai laukiu grybų, tačiau praėjusį savaitgalį radau tik saują voveraičių. Turėsiu dvi savaites atostogų, didžiąją jų dalį ketinu praleisti kaime.
– Supratau, kad gamtoje Jums pavyksta visiškai pamiršti politines batalijas. O gal prireikia ekstrasensų ar psichologų pagalbos?
– Nereikia, nereikia, – šypsosi. – Gamta sumenkina visų problemų reikšmingumą. Laisvomis dienomis gamta man yra svarbiausias dalykas. Man jos reikia ir psichologiškai, ir fiziologiškai.
– Vadinasi, Maljorka, Marmaris ar Antalija – ne Jums?
– Vykti į užsienį jau seniai tapo pareiga. Per pastaruosius penkiolika metų mano išvykų pagal formulę – ne labai noriu, o reikia, privalau, buvo tiek daug, kad dabar tausoju laisvą laiką, kad galėčiau pabūti gamtoje. Kartais viena, kartais su artimaisiais, tuomet jaučiuosi laiminga.
– Ar kartais nesijaučiate vieniša?
– Kiekvienam žmogui truputį reikia vienatvės, kad save sustyguotum, viską sudėliotum į lentynėles, tiesiog gerai pasijustum, apsivalytum nuo įvairių įtampų. Sunkiai įsivaizduoju tokią būseną, kad niekas neskambintų, kur nors nekviestų. O asmeniniame gyvenime sau nekeliu tokių užduočių, kurių nedavė likimas. Dabar mano šeima – vaikai ir anūkai, dar ir tetos. Tarp jų jaučiuosi tikrai gerai. Šiame kontekste save laikau laimingu žmogumi.
– Dažnai sėdite sodybos terasoje ir su kaimo moterėlėmis pasakojatės anekdotus?
– Kad kaimo moterėlės paprastai dirba. Jei ir užsuka, tai trumpam. Kaimas nėra didelis, į daugumą sodybų savininkai atvyksta tik savaitgaliais. Sodyboje mane matytumėte bendraujančią su artimaisiais. Kartais netikėtai užsuka pažįstami, kolegos.
– Geriausiais dalykas, kuris Jūsų gyvenime įvyko per pastarąsias dvi savaites?
– Viskas teka sena vaga. Turėjau kelias progas tėviškėje prieš srovę paplaukioti upe. Turiu tokį treniruoklį. Jei juo plauki prieš srovę, gali minti, vis tiek liksi toje pačioje vietoje. Kai pavargsti, srovė pradeda nešti. Kai diena praeina be politikos, gali džiaugtis, kad niekas nesugadino nuotaikos.
– O už Jūsų buto langų, kitoje gatvės pusėje, vykstančios statybos netrukdo gerai pailsėti?
– Kur tos statybos tik nevyksta. Namo pareinu pakankamai vėlai. Mano butas tarsi viešbutis, kuriame būnu tik darbo dienomis. Kai tik turiu dienelę laisvo laiko, iš karto važiuoju į tėviškę, stengiuosi pailsėti.
– Ar antradienį stebėjote FBK „Kaunas” ir Liverpool” mačą?
– Turėjau labai daug namų darbų. Kas vakarą namo nešuosi storą segtuvą, teko rinktis – futbolas ar dokumentai. Nors esu Moterų futbolo asociacijos prezidentė, tačiau futbolu domiuosi gerokai mažiau nei krepšiniu. O tai, kad merginos, kurias ir aš padėjau išugdyti, nugali arba žaidžia lygiosiomis su vyrais, ypač Seimo komanda, man labai smagu.
– Pabaigoje atvirai pasakykite: ar po tiek metų politikoje kalbėdama su žurnalistais esate atvira?
– Kartais taip greitai kalbu, kad mintis eina greičiau, nei spėju ją pasverti. Kai kurie mano patarėjai priekaištauja, kad esu per daug atvira. Nežinau, ar norėčiau būti kitokia.
Remigijus Jurgelaitis