Sėdite sode ar verandoje su popiečio kavos puodeliu, o pūstelėjus vėjui pasigirsta muzikos garsai. Tai gali būti metalo ar bambuko vamzdeliai, moliniai varpeliai, kriauklelės ar bet kokie kitokie žvangučiai, padedantys išgirsti vėjo melodiją…
Vėjo varpeliai – instrumentas, kurio pagrindinis muzikantas ir kompozitorius yra vėjas. Dažniausiai jis pagamintas iš keleto vamzdelių, kurie liečiasi vienas su kitu ir skimbčioja supant vėjo gūsiams. Dažnai jie pagaminti iš metalo, tačiau gali būti ir bambukiniai. Nuo medžiagos ir formos priklauso vėjyje skambančių daiktų garsas.
Nuo auskarų iki vėtrungės
Mažiausi vėjo varpeliai yra tokio dydžio, kad juos galima segėti ausyse. Kiti, atvirkščiai, – didžiuliai, apie pusantro metro ilgio, o jų garsas – kaip įžymiojo Londono simbolio varpo Big Beno.
Svarbiausia gaminant ir renkantis vėjo varpelius yra garso kokybė. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įvyko jų gamybos revoliucija, kai viena kompanija ėmė gaminti vėjo varpelius, suderintus kompiuteriu. Atsiradus tokiai galimybei, imta nagrinėti senovines muzikines schemas ir kurti tokius, kurie skamba visai kaip Indonezijos Balio salos garsai ar grigališkojo choralo choras.
Vėjo varpeliai dažniausiai kabinami lauke: sode, verandoje ar balkone. Tad svarbu, kad jie būtų atsparūs orų permainoms. Varpeliai turi neišsiderinti nuo saulės, didelio karščio ar šalčio, lietaus. Jie gali tarnauti ir kaip vėtrungė: jei kabo ant lango šiaurinėje namo pusėje, skambės tik pučiant šiauriui, o jei vakarinėje – tik vakariui vėjui.
Gimė Rytuose
Nors varpai buvo išrasti dar priešistoriniais laikais ir gaminami ne tik Egipte, bet ir Viduržemio jūros pakrantėse, tikrąją vėjyje skambančio muzikos instrumento idėją gali teisėtai pasisavinti rytiečiai. Kinijoje tokie varpeliai jau buvo žinomi daugiau kaip tūkstantis metų prieš Kristų. Kinai juos vadindavo feng-ling ir tikėdavo, kad šie atneša sėkmę pagal fengšui principus. Manyta, kad varpeliai išvaro piktąsias dvasias, o namo pakviečia gerųjų. Budistai ypač mėgdavo vėjo varpelius ir šimtų šimtais juos kabindavo ant pagodų ir olose. Japonijoje, Kinijoje, Tibete ir Balyje šį religinį paprotį perėmė pasauliečiai ir ėmė puošti savo namus.
Ten, kur gausiai auga bambukai, vėjo varpeliai tikriausiai buvo išrasti dar anksčiau. Ypač Balyje dideli bambuko vamzdelių rinkiniai kabinami ryžių laukuose, kur išbaido augalus nulesančius paukščius ir gyvūnus, be to, tikima, kad jie pritraukia gerąsias dvasias.
Puošia ir ramina
Devynioliktajame amžiuje skambantys vamzdeliai buvo pritaikyti groti orkestruose, todėl stengtasi juos nuolat tobulinti. Sukurtos technologijos leido pagaminti vis gražiau suderintų vėjo varpelių. Jie pamažu ėmė tapti tikru menu: gaminami iš labai skirtingų medžiagų, išrandamos vis naujos konstrukcijos, varpeliai puošiami įvairiausiais ornamentais. Šis garso bei išvaizdos derinys padėjo jiems paplisti ir vakariečių namuose. Ir greičiausiai ilgam. Kur bekabėtų vėjo varpeliai, jie papuošia aplinką, o lengvas skimbčiojantis garsas ramina.