Šįvakar Vilniaus festivalio koncerte Nacionalinėje filharmonijoje skambės lietuviška premjera – tai pagal festivalio tradiciją užsakyta Ramintos Šerkšnytės kantata-oratorija „Saulėlydžio ir aušros giesmės”.
Vilniaus festivalis įskelia kibirkštį jau vienuoliktai lietuviškai premjerai. Šįsyk jos autorė 32 metų sparčiai populiarėjanti kompozitorė, nemažai svarių apdovanojimų pelniusi Raminta Šerkšnytė. Ji laukia kūrinio premjeros ir sako, kad ne panikuoja, bet jaudinasi, nes tik po pastarosios repeticijos arba jau po premjeros pati viską išgirs. „Man tai nepaprastas įvykis, – sako ji. – Jaudina būsima skambesio kokybė, kaip susilies choras, orkestras, ar viskas pasiteisins.”
Para – amžinas ciklas
Kaip Raminta kuria: ar, kaip rašytojai sako, jog kartais jų plunksną kažkas vedžioja, o kompozitoriui gal viskas galvoje jau skamba? O gal atkakliai pagal visus kompozicijos dėsnius dėlioja, ieško dermių? „Iš pradžių įsivaizduoju, kaip turėtų skambėti. Gal ne atskirais garsais, bet jaučiu, kokia turėtų būti kūrinio dvasia. Man labai svarbu ją išreikšti. Apie tai negaliu kalbėti žodžiais, bet galima išsakyti garsais”, – sako Raminta. Šis kūrinys – iš skirtingų dalių: Diena, Vakaras, Naktis, Rytas. Pagal senokai ją sužavėjusias indų rašytojo ir filosofo Rabindranatho Tagore’s eiles. Tai yra jautrūs, imlūs minčiai tekstai, bet ne viskas pasakyta iki galo. Paliekama vietos interpretacijai.
R.Tagore’s temos bendros visiems ir aktualios visada. Publika dažnai geidžia muzikoje tam tikro „pasakojimo”, kuris sukurtų jiems vaizdinių pynę, sukeltų siužeto pajautą, o autorė teigia, kad kaip tik vengusi naratyvumo, siekusi meditacinės nuotaikos. Para – amžinas ciklas. Jos ritmas, jos ratas mus ridena visą gyvenimą. Pelėda ar vieversys pati Raminta, nes nuo to kinta ir vakaro jausmas, ryto džiugesys? Ji sakosi esanti daugiau pelėda, bet pavasarį jautri ir rytui. Rytas ir vakaras – jos mėgstamiausi. Gal tai diktavo ir muzikos spalvas.
Idėjų tikrai netrūksta
Ar Vilniaus festivalio užsakymas sukurti premjerą pažadino šio kūrinio idėją, ar ji jau anksčiau kirbėjo, laukė tinkamos minutės? Ar tenka kankintis ieškant idėjų, ar jos gal sprogdina iš vidaus? R.Šerkšnytė teigia, kad idėjų jai tikrai netrūksta. Jai rūpėjo parašyti kūrinį dideliai sudėčiai – orkestrui, chorui, balsams. Tačiau kaip tai realizuoti? O festivalis davė unikalią galimybę įgyvendinti vos ne utopines idėjas. Juk paprastai kompozitorius dar gali susirasti kvartetą ar solistus savo kūriniui atlikti, bet simfoninio orkestro, choro – neįmanoma. Tad tokia proga – retenybė. Jei ne festivalis, nežinia, ar kūrinys būtų atsiradęs. Be to, Ramintai daug reiškia, kad jį diriguos Robertas Šervenikas. Jis labai jautrus, darbštus, rodos, ruošiesi jam kažką tarti, o jis jau pats tai sako, klausia.
Negali kopti ir kopti
R.Šerkšnytė pradėjo simfonija „Aisbergas” (2000 m.). Tačiau dabar dažniausiai kuria kameriniams orkestrams, ansambliams. Spalvingi, virpantys kūriniai: nuo ramaus meditacinio („Aurei Regina Caeli”), nostalgiško („Adieu”), dramatinės ekspresijos („De profundis”). Beje, pastarasis kūrinys styginiams bus atliktas per šį festivalį (birželio 26 d.) Lietuvos kamerinio orkestro. Raminta mano, kad simfoniniai kūriniai išeikvoja nežmoniškai daug energijos, ir jų negalima dažnai imtis. Juk negali kopti ir kopti į Everestą.
R.Šerkšnytė po Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Osvaldo Balakausko klasėje. Sako, kad iš jo daug išmokusi. Nors jųdviejų estetika ir skiriasi, bet svarbu, kai pedagogas gali stebėti ir patarti. Jai taip pat visada imponavo ir Broniaus Kutavičiaus muzika.
Pasipylė prizai
Pirmoji premija ją pasiekė jau 1995 metais Juozo Gruodžio kompozitorių konkurse už kūrinį „Misterioso”. Po to pasipylė kiti prizai. „Auksiniu scenos kryžiumi”, kaip geriausia metų teatro kompozitorė, ji apdovanota 2005 metais. Taip įvertinta už muziką spektakliui „Saula” vaikams ir suaugusiesiems Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (rež. V.Masalskis). Jai tada teko ir Lietuvos kultūros ministerijos premija jauniesiems menininkams. Tais pat metais kompozitorės „Vortex” smuikui solo ir ansambliui tapo rekomenduojamu kūriniu Vienos kompozitorių tribūnoje. Ramintai pavyko paraiškų konkursuose prasiveržti į gausybę kursų, seminarų užsienio valstybėse. Gavo keletą stipendijų į kūrybines stovyklas Vokietijoje, Italijoje. „Kartais rinka tarsi pati atsižvelgia į mano poreikius”,- stebisi kūrėja, neturinti agento ar vadybininko, bet netinginti pati pateikti paraiškų. Ir be jų dar kompozitorė kviečiama dalyvauti įvairių kraštų šiuolaikinės muzikos renginiuose.
Kiekvienas laimėjimas turi kainą
Traukia gamtos pasaulis su savo slėpiniais ir garsais, rytietiška išmintis – visa tai su gyvenimu atplūsta ir tenka į tai atsiliepti. Taip R.Šerkšnytė sukūrė savąją Rytų elegiją styginių kvartetui (2002-2003 m.). Jai įdomi japonų haiku lakoniška, bet imli forma. Filosofinės literatūros ir poezijos pomėgis skatina iš savęs daug reikalauti, žinant, kad kiekvienas laimėjimas turi kainą. Į apdovanojimų smagumą, greit jam išsisklaidžius, reikia žvelgti su lengva ironija. Kad neišpuiktų. Gal ir čia raktelis į kompozitorės asmenybę: ji sako, jog oratorija tik sąlyginis jos kūrinio pavadinimas, nes nuteikia didingai. To ji ir nemėgsta. Nori kurti daug lyriškesnes, labiau kamerines oratorijas. Kaip ši – premjerinė. Raminta pati dar ir pianistė. Mėgsta skambinti M.K.Čiurlionį. Džiaugiasi pažindama šio kompozitoriaus kūrybą ir jaučia jo įtaką.
Ryški ir įdomi kūrėja įsitikinusi, kad gyvename trumpai ir leisti sau mėgautis ne tuo, kas mus pakelia, bet tuo, kas mus smukdo – neverta. Nes yra tiek daug gerų dalykų. Ko trūksta Lietuvoje? Tikėjimo tuo, kas pozityvu. Ir idealizmo. Jo reikia kasdien ir visiems.
Diriguos R.Šervenikas
Premjerinį kūrinį „Saulėlydžio ir aušros giesmės” atliks Nacionalinis simfoninis orkestras, choras „Jauna muzika” (vadovas Vaclovas Augustinas) ir solistai Irena Zelenkauskaitė, Ieva Prudnikovaitė, Edgaras Montvydas ir Nerijus Masevičius. Dirigentas R.Šervenikas tą patį vakarą dar diriguos ir pirmą kartą Lietuvoje atliekamą Jacque’o Offenbacho Koncertą violončelei ir orkestrui. Solistas – Jereme Pernoo.