Baroti galerija praėjusį penktadienį klaipėdiečius pakvietė į intriguojančią meno projekto „Kūrybinės transformacijos – 2007” parodą, atvirą iki liepos 10-osios. Galerijos šeimininkai Isroildžonas Barotis su žmona Andželika šiuokart tam turėjo ypatingą progą – birželio pradžioje galerijai sukako 15 metų.
Sukaktuvėms pradėjo ruoštis dar pernai. Beveik visi 23 į projektą įsijungę autoriai jam darbus kūrė specialiai. Nebuvo lengva, juk dailininkams buvo iškelta sąlyga – kūrybiškai transformuotis kitame, jiems nebūdingame dailės žanre. Sukakties proga Baroti galerija išleido naują savo katalogą ir surengė smagų gimtadienį su įspūdingu vernisažu.
Su Andželika ir Isroildžonu kalbėjomės apie įvairias transformacijas – kūrybos, verslo, gyvenimo…
– Kas tie kertiniai akmenys, kurie laiko jūsų galeriją tiek metų?
A.Baroti: Visų pirma tai mūsų dailininkai. Per 15 metų mes subū-rėme labai gražų būrį menininkų. Tampriausiame rate jų – apie 30. Tai dailininkai, kurie dalyvauja visuose mūsų projektuose ir kitoje veikloje – parodinėje, gyvenimiškoje. Nes mes su jais stengiamės susidraugauti, kad jie taptų artimesni. Tai bendražygių ir bičiulių ratas, kuris gyvena mūsų galerijos idėjomis.
Antras „kertinis akmuo” – Klaipėdos miesto savivaldybės palaikymas, kurį nuolat jaučiame gavę patalpas panaudai, ir mūsų partneris – miesto Dailės parodų rūmai, su kuriais kartu galime plačiau išsiskleisti, įgyvendindami meno projektus. Su Dailės parodų rūmais per tą dešimtmetį, kai mes esame čia, labai gražiai susidraugavome, gerai vieni kitus suprantame, galime kartu fantazuoti ir veikti.
Trečias „kertinis akmuo” – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga (KADS). Ji pratęsė mūsų galerijos gyvenimą. Iš pradžių galerija juk buvo privati. Paskui tai mums pasidarė per sunku. Tada KADS mums davė antrą gyvenimą, tapdama Baroti galerijos steigėja.
Paskutinis ir turbūt pats svarbiausias mūsų galerijos „kertinis akmuo” visus tuos 15 metų yra… Džonas (juokiasi). Barotis su dviem bendraminčiais – Viktoru Šadausku ir Vitalijumi Milkintu prieš 15 metų ir įkūrė šią galeriją.
I.Barotis: Kadangi pats esu dailininkas, tai man buvo artimiausia širdžiai sritis, kurioje šį bei tą išmaniau. Jei ne apie verslą, tai apie meną (juokiasi). Vėliau trims vyrams kartu tapo nebeįdomu, jie surado save kitur, o aš pasilikau galerijoje ir įklimpau (juokiasi).
– Kuo jūsiškė skiriasi nuo kitų galerijų?
A.Baroti: Dažnai savęs to klausiame, nes ir patiems įdomu… Iš dailininkų ir žiūrovų reakcijos matome, kad tame, ką rodome, puikiai dera rimtas, profesionalus menas ir žaidimas.
Savo veiklą juk ir pradėjome nuo žaidimo, labai tampraus žaidimo. Kadangi mums patiems tai buvo ne verslas, o gyvenimo būdas, altruizmas, emocijų ir idėjų įgyvendinimas, tai darėme nuoširdžiai ir draugiškai. Taip dailininkai tapo mūsų bičiuliais. Iki šiol taip jau yra, kad dailininkas, atvažiavęs į mūsų galeriją su paroda, pas mus ir apsigyvena, kartu švenčiame šventes, keliaujame.
I.Barotis: Jau visi Klaipėdoje įprato, kad mes parodas rengiame ir keičiame bent kas tris savaites. Kitose galerijose tokio periodiškumo ir stabilumo nėra – gali kartą per mėnesį surengt parodą, paskui du mėnesius – nieko… O pas mus jos vyksta nuolat. Dabar jau beveik užpildytas kitų metų mūsų parodų grafikas. Be to, nuo pat pradžių organizuojame meno projektus, kurių anksčiau Klaipėdoje nebūdavo.
A.Baroti: Visada mums pirmiausia buvo įdomu nekomercinė šios veiklos pusė. Nors ji neišvengiamai egzistuoja, nes reikia išlaikyti patalpas ir čia dirbančius žmones. Jeigu galėtume, tos komercijos visai atsisakytume ir neužsiimtume meno kūrinių pardavimu. Nes mums svarbiausia yra meno projektai.
O labai lengva nuslysti ir imti vežti čia tik tuos darbus, kuriuos perka, kurie turi paklausą… Daug galerijų ant to ir paslysta… Kai komercinė užduotis tampa pirmąja. O mums visada labai svarbu meninė galerijos veiklos pusė. Gal todėl, kad mudu abu „prie meno”. Džonas – dailininkas, aš – režisierė. Mums rūpi meno projektai, kad tai būtų patiems ir žiūrovams įdomu, kad tai neužsistovėtų, kistų, nebūtų tas pats per tą patį.
I.Barotis: Mums svarbu išlaikyti prestižą, pasikviesti žymių ir įdomių autorių. Atranka nuo pat pirmų dienų pas mus griežta – eksponuojame tik profesionalų meną ir pristatome tik profesionalius menininkus.
A.Baroti: Baroti galerija jau žinoma Lietuvoje, mums pasikviesti ir žymų dailininką su paroda nėra sunku, mūsų projektuose dalyvauja ir užsieniečiai menininkai. Iš pradžių taip nebuvo. Dabar galime sau leisti fantazuoti daug daugiau nei prieš 15 metų.
Iš to noro pritraukti į galeriją lankytojus atsirado ir mūsų kalėdiniai vakarai, kuriais radome kelią, kaip suvesti verslo ir politikos žmones su meno pasauliu. Paskui prie to prisidėjo ir kiti mūsų renginiai: R.Rastausko „Bermudų trikampis” – radijo spektaklis, „Daiktų maištas” Menininkų namų kieme. Į jį grindiniu iš Teatro aikštės vedė mažos mėlynos pėdutės su užašu „Baroti galerija”…
– O kaip judu pasidalinate valdžią? Kuris už ką galerijoje esate atsakingas?
A.Baroti: Pradžioje buvo daug aiškiau (juokiasi). Džonas buvo kūrybinis vadas, o ant mano pečių buvo ūkio išlaikymas, reklama. Dabar, kadangi Džonas vis daugiau nori užsiimti savo kūryba ir mano, kad aš jau įgavau patirties, man vis dažniau patiki ir kūrybinių projektų organizavimą.
I.Barotis: Šis „Kūrybinių transformacijų” projektas nuo pradžios iki galo yra Andželikos. Pirmas jos sumanytas ir įgyvendintas. Iki šiol tai buvo mano rankose. Kasmet galerijoje suburiame menininkus ir pateikiame bent po tris originalius meno projektus.
– Kuriais patys labiausiai džiaugiatės?
I.Barotis: Manau, edukacine prasme itin svarbus ketvirti metai vykstantis projektas „XX amžiaus Lietuvos dailės klasika”, kas dveji metai rengiame „Akvariumą”, du kartus pristatėme „Zoną S”.
A.Baroti: Aš labai patenkinta mūsų tarptautiniais projektais – taip vadinamais „vorkšopiniais” variantais. Kai dailininkus iš kitų Lietuvos miestų ir užsienio pasikviečiame čia kurti, paskui surengiame tų kūrinių parodas. Daugelį metų gražiai draugavome su Vilkėnų malūnu, ten rengdavome tarptautinius plenerus. Taip susipažinome su galerijos savininke iš Vokietijos, paskui keitėmės parodomis su Riūgenu. Danijoje buvome surengę klaipėdiečių dailininkų „vorkšopą”. Pernai startavo Džono sugalvotas tarptautinis projektas „Uostas”.
I.Barotis: Žinome, kad dailininkai kuria gamtoje. O kodėl gi negali senamiesčio gatvėse, tarp žmonių, uoste?!. Tęsime, išplėsime „Uosto” projektą, mums jis atrodo perspektyvus. Ir daugiau idėjų turime.
– Ar tiesa, kad jūsų galerija vyriausia Klaipėdoje ir antroji pagal amžių savarankiška galerija Lietuvoje?
I.Barotis: Mes taip galvojame. Ne tik Klaipėdoje, visoje Vakarų Lietuvoje. Nors dailininkas Vytautas Karčiauskas su mumis ir nenori sutikti (juokiasi), jis tvirtina, kad Klaipėdoje pirmoji atsirado „Pėda”. Tvirtai žinau, kad mes Klaipėdos menininkų namuose duris atvėrėme 1992 metų birželio 1-ąją. O Vytautas skaičiuoja savo „Pėdos” atsiradimą nuo tol, kai jo darbų kolekcija buvo demonstruojama senajame Klaipėdos pašte, čia pat, Aukštosios gatvėje. Betgi tuomet ji dar jokio pavadinimo neturėjo, jį gavo tik persikrausčiusi į Turgaus gatvę. O mūsų galerijos vardas nesikeitė jau 15 metų.
A.Baroti: Seniausia Vilniuje ir Lietuvoje – „Vartų” galerija, už mūsiškę vyresnė tik pusmečiu. Taip jau nutiko, kad daugelis „Vartų” dailininkų tapo ir mūsų galerijos dailininkais.
– Kaip juos atsiviliojote?
I.Barotis: Dabar jau ir vilioti nieko nebereikia (juokiasi), o iš pradžių man teko kreiptis į studijų ir kurso draugus. Dabar tai žinomi dailininkai Raimondas Šližys, Arūnas Žilys, Rytis Jakimavičius, Jolanta Kvašytė, Alius Berdenkovas, Gintautas Trimakas ir kiti.
A.Baroti: Pradžioje Džonas jiems skambindavo ir tiesiai šviesiai sakydavo: „Chebra, reikia parodos”. O tie jam: „Na, kaip tau… Bus!” Tai juk buvo pradžių pradžia, niekas nesuprato, kas čia vyksta, galerija negirdėta, važiuoti, vežti parodą kažkur 300 kilometrų, kas toj Klaipėdoj jų menus pirks?.. O juk kiekvienas dailininkas nori savo kūrinius parduoti… Bet paskui studijų draugų ratas pasipildė dar kitais dailininkais. Jie pradėjo vertinti mūsų galerijos prestižą, pajuto dėmesį per spaudą, jų darbus ėmė ir čia pirkti… Taip asmeninė bičiulystė išaugo į bičiulystę su galerija ir jos dailininkais klaipėdiečiais.
– Vis dėlto kaip pavyksta suderinti meną ir verslą? Ar sunku išsilaikyti ant bangos?
A.Baroti: Mes nuo pat pradžių labai gerai žinojome, ko norime. Jeigu būtume atidarę galeriją galvodami, kad suksime verslą ir tapsime turtingais žmonėmis, manau, kad labai greitai būtume užsidarę. Nes tai nerealu. O mes pradėjome su labai aiškia nuostata, kad mums įdomi pati veikla, turime idėjų ir norime jas realizuoti.
Miestas ir privatus verslas remia mūsų projektus – ir materialiai, ir idėjiškai. Ačiū jiems! Taip mes galime veikti ir turime ką parodyti žmonėms, kuriems įdomus menas. O iš procentų, kuriuos gauname parduodami meno kūrinius, išlaikome pačią galeriją. Būna visko. Tiesa, nebuvo projekto, kuris „neįlystų” į mūsų asmeninę kišenę. Kartais įbrendame į skolas, paskui po truputį iš jų išsikapstome. Bet mums tas darbas įdomus. Dėl to viską ir darome.
Mūsų poreikiai nėra perdėti. Jie labai konkretūs: išlaikyti galeriją ir dirbti. Mes neturime jokių iliuzijų – susikrauti turtus, susikurti idealią gerovę.
– Per tiek metų turbūt būta visko – ir linksmų, ir liūdnų nuotykių?
A.Baroti: Prieš šešerius metus buvo toks liūdnas nutikimas – pavogė iš mūsų parodos Lino Katino paveikslą, kainavusį bene tris tūkstančius litų. Nuo tol ėmėmės apsaugos priemonių – į mūsų galeriją galima patekti tik paspaudus skambutį prie durų, kurios, jei nėra lankytojų, rakinamos.
– O malonių atsitikimų pamenate?
I.Barotis: Jų – daugybė. Per kiekvieną vernisažą kas nors nutinka malonaus. Kiekvienas menininkas – unikalus. Štai švedų ir suomių dailininkės mus nustebino neva skandinavišku temperamentu. Ne mes, o jos mus tris dienas šokdino, vos spėjom paskui bėgti (juokiasi).
A.Baroti: Arba vienas vokietis, kabindamas pas mus savo fotografijų parodą, užsimovė baltas pirštines ir paprašė gulsčiuko. Davėm. Paskui pamatėm, kad taip pernakt jo darbų nepakabinsim. Tada išsiuntėme jį su mūsų dailininkais papietauti ir dviese per tris valandas be gulsčiuko ir baltų pirštinių sukabinom visą parodą. Grįžęs svečias nustebo: „O! Jau sukabinot? Su gulsčiuku?” Pamatavo kelias fotografajas – viskas puikiai (juokiasi).
Niekada nepamiršiu, kaip pas mus eksponavo savo darbus Saulius Vaitiekūnas. Jis atvažiavo su akmenukų paroda. Jis labai skausmingai gimdė ekspoziciją – kaip tuos akmenukus pateikti. Rytoj paroda, o jis vaikšto, mąsto, išvažiavo prie jūros pagalvot, grįžo, vėl vaikšto po galeriją, o mes laukiam… Taip atėjo ir naktis. Paskui Džonas atsargiai priėjo ir sako: „O jeigu mes čia taip, taip ir taip?..” Saulius išdidžiai: „Na, pabandom”. Taip – kelis kartus su nemažom pauzėm, ir likus pusvalandžiui iki atidarymo baigėm (juokiasi). Nemiegoję, nesiprausę, vien „pica į namus” gyvi. Iš galerijos neišėjom pusantros paros. Atidarėm parodą ir dar visąnakt šventėm. Ir nieko, atlaikėm.
– Kiek dar atlaikysit, kaip manote?
I.Barotis: Nežinau… Dabar jau gaila būtų galeriją uždaryti. Laikysimės iš visų jėgų.
A.Baroti: Maža ką… Menas ypač jautrus šalies politikos ir ekonomikos svyravimams. Jis – ne pienas, ne duona. Menas nėra būtiniausia prekė. Jeigu žmogui sunku, jis kažin ar apie meną pagalvos. Be to, mudu ne jaunėjam. O galerijai reikia labai daug jėgų ir atsidavimo. Turėti, kas mus pavaduotų, – finansiškai nerealu. Kiek pajėgsim, tiek vešim. Nes turbūt nebemokam nieko kito daryti, 15 metų galerijai atidavę. Ir nebeįsivaizduojam savęs be jos. Tai yra mūsų gyvenimas. Totaliai – nuo… iki.