Šią vasarą svarbiausias Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus darbas – pastatydinti Kuršmarių dorę.
Dorės išstūmė kurėnus
Pokario pagrindinės Kuršių marių darbininkės, pakeitusios bemotorius kurėnus, griaučiai baigia subyrėti Jūrų muziejaus laivų ekspozicijos aikštelėje.
Apie 1950 metus statytą dorę, anot Laivybos istorijos skyriaus vedėjo Romaldo Adomavičiaus, lopyk nelopęs, į vandenį nebenuleisi, kiaura kaip rėtis. Daugelį metų ištikimai tarnavusią žvejams ją Jūrų muziejui kaip eksponatą padovanojo buvęs Neringos žuvininkystės ūkio vadovas, jūrų kapitonas Zenonas Kaupas.
Likimo ironija, po karo Seredžiuje, ant Nemuno kranto, Upių laivininkystės dirbtuvėse Kriukuose pradėtos statyti pūstašonės dorės greitai išstūmė lėtaeiges burvaltes kurėnus. Tačiau, nepraėjus nė pusei amžiaus, dingo iš marių peizažo ir krypavusios kaip antys motorinės dorės. Viena dar kurį laiką prieš keletą metų tysojo ant kranto „išlipusi” Melnragėje prie šiaurinio molo. Kita senokai ilsisi Jūrų muziejaus laivų ekspozicijos aikštelėje. Nieko nedarant dorės, anot muziejaus darbuotojo, dings iš pamario žvejų gyvenimo taip pat, kaip po karo atsitiko su kurėnais.
Stato patyrę meistrai
Nuo vasaros pradžios Kopgalyje sukiojasi tie patys auksarankiai meistrai iš Švėkšnos, kurie pastatė kurėną. Šį kartą jiems teko ne ką lengvesnė užduotis. Nors praėjo palyginti nedidelis laiko tarpas, ir vyresniosios kartos marių žvejų atmintyje dar tebegyvena prisiminimai apie žvejybą dorėmis, jų brėžinių meistrams aptikti nebepavyko. Statyti naują tenka metrais, centimetrais, sprindžiais matuojant senąją, pasitikslinant, ar tikrai einama teisinga kryptimi.
Ne ką lengviau buvo ir surasti autentišką 1950 metų serijinės gamybos dorėse naudotą rusišką variklį. R.Adomavičius prisipažino, kad, tik išlandžiojus visus sendaikčių turgus ir išsiklausinėjus šiaip laivų dalimis prekiaujančių antikvarinių daiktų mėgėjus, pavyko viename sandėlyje rasti autentišką dorės variklį. Jis gerai išsilaikęs ir bus sumontuotas taip, kaip tai darė Seredžiaus meistrai. Tačiau iki tol, kol bus galima į valtį kelti variklį, dar laukia nelengvas darbas – išlenkti ir sumeistrauti pūstašonius dorės bortus, juos užsandarinti, įrengti triumą.
Sulaukė įvairių siūlymų
Lietuvos jūrų muziejaus laivus eksponatus sovietmečiu buvo stengiamasi kaip paminklus išrikiuoti krante specialioje laivybos temai skirtoje aikštelėje po atviru dangumi.
Jie, praradę tikrąją paskirtį, greitai sunyko. Teko iš pagrindų atnaujinti vidutinįjį žvejybos tralerį „Dubingiai”, po to restauravo jo mažąjį broliuką.
Dabar, atėjus laikui atnaujinti dorę, susimąstyta, ar yra prasmė skirti nemažus pinigus atkurti eksponatams, kad jie toliau trūnytų po atviru dangumi. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai estai yra sukaupę ištisą veikiančių senovinių laivų flotilę ir ją laiko prie krantinių uoste. Jie turi net XX amžiaus pradžioje statytą povandeninį laivą, kurį rodo svečiams, jame rengia priėmimus. Kaip bus panaudota atstatytoji Lietuvos jūrų muziejaus dorė – neapsispręsta.
Anuomet žvejai dorėmis leisdavosi ir į priekrantės vandenis, kuriuose užmesdavo tinklus. Atkurtoji tikriausiai „pareigas eis” marių vandenyse. Vieni siūlo pasidirbinus originalų laivelį juo po marias plukdyti garbingus svečius, kiti – dalyvauti įvairiose iškilmėse. Tačiau, R.Adomavičiaus nuomone, atkurtą eksponatą teisingiausia būtų naudoti pagal jo ankstesnę paskirtį. Juo plaukti į marias žvejoti.