Europos šiuolaikinės penkiakovės čempionate Rygoje (Latvija) malonią staigmeną pateikė kaunietis Tadas Žemaitis – asmeninėse varžybose jis užėmė penktąją vietą ir pirmas iš Lietuvos penkiakovininkų iškovojo kelialapį į 2008 metų Pekino (Kinija) vasaros olimpines žaidynes.
Penktoji vieta – geriausias 29 metų sportininko rezultatas Europos čempionatuose. O didžiausių laimėjimų Henriko Eismonto auklėtinis yra pasiekęs drauge su tituluotaisiais Andrejumi Zadneprovskiu ir Edvinu Krungolcu. Praėjusių metų lapkritį ši trijulė pasaulio čempionate laimėjo komandų varžybas.
Šįkart Europos čempionate Latvijoje A.Zadneprovskio viltis sudaužė nesėkmė šaudykloje, kai jis, nespėjęs nusitaikyti, netyčia iššovė. O E.Krungolcui asmeninėse varžybose sutrukdė atsinaujinusi alkūnės trauma.
Nors ir turi kelialapį į olimpines žaidynes, lapkritį trisdešimtmetį švęsiantis Tadas Žemaitis dar nedrąsiai svajoja apie Pekiną. „Kelialapį turiu, bet tikras, kad dalyvausiu Pekino žaidynėse, – interviu „Lietuvos žinioms” sakė T.Žemaitis. – Jei E.Krungolcas ir A.Zadneprovskis taip pat iškovos kelialapius arba gaus vardinius kvietimus, liksiu už borto.”
Penktoji vieta – netikėta
– Kaip jautėtės, kai Europos čempionate, pranokęs Lietuvos rinktinės lyderius, užėmėte penktąją vietą?
– Buvo labai smagu. Kaip dar kitaip galiu jaustis? Mano rezultatai nebuvo blogi, bet penktoji vieta tikrai netikėta. Nemaniau, kad taip aukštai pakilsiu.
– Komandos draugai džiaugėsi jūsų laimėjimu?
– Be abejo, džiaugėsi. Juk toks yra sportas: kartais sekasi, kartais – ne. Šįkart Edvinui geriau pasirodyti sutrukdė trauma, o Andrejaus nervai neišlaikė.
– Kaip rengėtės čempionatui?
– Visi rengėmės kartu, stovyklavome Rygoje drauge su Latvijos rinktine.
Labai pasirengti nespėjau, bet finale viskas pavyko neblogai. Aš sakau, jog svarbiausia nepersitreniruoti, o jei per varžybas kiek ir trūksta iki geros sportinės formos, tai būna tik geriau.
Geriausiai sekasi šaudyti
– Šiuolaikinėje penkiakovėje sėkmė daug lemia?
– Žinoma. Pavyzdžiui, fechtavimosi varžybose gali pralaimėti ir silpniausiems varžovams.
– A.Zadneprovskiui, kaip minėjote, nervai neišlaikė – jis per anksti iššovė. O jums pavyksta suvaldyti nervus?
– Šaudant man dar nėra tekę taip suklysti. Niekad nemaniau, kad esu geras šaulys. Pastaraisiais metais šaudau gerai. Bet kai labai nerviniesi, šaudant tai gali skaudžiai atsiliepti. Per fechtavimosi varžybas dažnai pralaimėdavau net ir laimėtas kovas, nes būdavau labai susikaustęs. Arba dėl per didelio noro laimėti. Šiemet fechtuotis pavyko. O klaidas jojant galėčiau pateisinti tik išsiblaškymu. Taip buvo ir per Europos čempionatą, kai vos nepražiopsojau vienos kliūties.
– Estafečių varžybose Rygoje iškovotas „sidabras” – geras rezultatas?
– Puikus. Nors ir nedalyvavo A.Zadneprovskis. Labai retai būna, kad nuo pat pirmosios rungties – šaudymo – mūsų komanda nenukristų žemiau trečiosios vietos. Visi šaudėme labai gerai, fechtavomės gerai, pagal savo galimybes plaukėme gerai, jodami padarėme klaidų, bet ir žirgai nebuvo stebuklingi. O per bėgimo varžybas jau nelabai kas ir galėjo mus išstumti iš antrosios vietos. Didelių klaidų nepadarėme, tad pelnytai iškovojome sidabro medalius.
– Kaip apibūdintumėte Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės rinktinę?
– Jokių ginčų nebūna. Visi puikiai sutariame. Atmosfera itin gera.
Po traumų – sveikas kaip ridikas
– Jūsų didžiausias laimėjimas Europos čempionatuose buvo devintoji vieta. Gal nuo pasaulio čempionato, kai Lietuvos rinktinė tapo pasaulio komandų čempione, prasidėjo jūsų kilimas?
– Nežinau, ar prasidėjo. Kurį laiką mane kamavo ir ligos, ir traumos. Prieš porą metų buvau patyręs sunkią alkūnės traumą, teko vaikščioti sugipsuota ranka. Be to, buvau susilaužęs raktikaulį. Buvau susirgęs ir nemalonia liga – encefalitu. Džiaugiuosi išgijęs, perėjęs reabilitacinį periodą ir grįžęs į didįjį sportą. Esu sveikas kaip ridikas, nors kažin ar yra nors vienas sportininkas, kuriam ko nors neskaudėtų.
– Ar treneris Henrikas Eismontas buvo patenkintas jūsų pasiektais rezultatais Europos čempionate?
– Be abejo. Aš tokių rezultatų nesitikėjau, o jis – tuo labiau.
– Kiek metų jau esate paniręs į šiuolaikinę penkiakovę?
– Sportuoju nuo aštuoniolikos. O iki tol lankiau plaukimo treniruotes. Dar teko išbandyti dziudo, futbolą ir krepšinį. Kartais viskas pabosta, bet praeina kiek laiko, ir vėl norisi sportuoti.
Ar tėtis geras, spręs sūnus
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Patinka žvejyba. Su klasės draugu kartais pasiimame meškeres. Mėgstu ir dviračiu pavažinėti sunkesniais keliukais.
– Koks jūsų pagrindinis darbas?
– Priklausau Marijampolės Didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionui. Esu įformintas kaip vairuotojas. (Šypsosi.) O gyvenu ir treniruojuosi Kaune.
– Jūsų kultivuojama sporto šaka leidžia daugiau laiko skirti šeimai?
– Leidžia. Dabar retai vykstame į stovyklas, nors šį mėnesį namie buvau mažai.
Nuo šešių ryto einu į baseiną. Kai grįžtu, žmona Donata važiuoja į mokyklą. Kol ji dirba, būnu su sūnumi Matu, kuriam metai ir devyni mėnesiai. Beje, gegužės pirmąją sukako treji metai, kai esu vedęs. (Šypsosi.)
– Ar žmona nepriekaištauja, kad užsiimate nelabai populiariu sportu?
– Ji džiaugiasi, kad sportuoju, o ne dirbu – antraip manęs visą dieną nebūtų namie.
– Esate geras tėtis?
– Kai sūnus užaugs, pasakys. (Juokiasi.)
– Ar turite kokių nors svajonių?
– Būtų gerai nuvykti į olimpiadą.
– To jums ir linkime.
Rinktinės treneris Jurijus Moskvičiovas apie T.Žemaitį:
„Tadas Žemaitis Rygoje startavo puikiai, kaip aukšto lygio penkiakovininkas. Tai didelis netikėtumas. Anksčiau jis nebuvo toks pastebimas. Šįkart buvo jo diena. Jam viskas sekėsi. Rygoje jis darė viską, kad pasiektų tokį rezultatą. Tadas visąlaik gerai šaudė. Jis gimė šaudyti. O kitose rungtyse jam reikėtų pasitempti. Prasčiausiai jam sekasi fechtavimasis.”