Bažnyčia nuo Kryžių kalno stumia valstybę

Ką mes žinome apie tikrą arabišką turgų? Visas mūsų įsivaizdavimas remiasi prieštvaniniais tarybiniais filmais (kuriuose beje parodytas ne arabų, o Vidurio Azijos turgus), mūsų ne itin plataus akiračio verslininkų pasakojimais (ne visuomet teisingais) ir trumpais reportažais per televiziją.

Panašiai tiek žinodamas į turgų pirmą kartą ėjau ir aš – drauge su Madhi. Tačiau tai, ką išvydau ir išgirdau, visiškai pakeitė mano ankstesnę nuomonę apie arabišką turgų.

Iš tikrųjų daugybės balsų klegesys ir įvairiausių motyvų muzika gali išvesti žmogų iš proto. Tačiau tai pastebima tik pirmą kartą, vėliau prie to pripranti. Iš pirmo įspūdžio atrodo, kad pardavėjai bando perrėkti vienas kitą, o pirkėjas apkvaitęs perka viską ką tik jam pasiūlo. Tai netiesa. Žmonės puikiai žino, ko būtent jiems reikia, – o ir pardavėjai neturi tokio įpročio (kaip europiečiai pirkliai) kvailinti savo klientus. Kas yra reklamos agento „menas“, jie net nenutuokia. Jų siūlomos prekės giria pačios save.

Tarsi spektaklis

Visi didieji tyrinėtojai ir keliautojai pabrėždavo arabų turgaus egzotiškumą ir nepakartojamumą. Jis turi kai ką, ko nėra kitose šalyse. Spėju, kad turimas galvoje pats turgaus scenarijus, kurį galima sulyginti su daugybės veiksmų profesionaliai vaidinamu spektakliu.

Stulbinamą efektą sukelia ant lentynų sudėliotų prekių įvairiaspalviškumas, tačiau tai tik spektaklio pradžia. Po spalvinio plano pasirodo garsas – pati įvairiausia muzika skamba iš visų pusių. Būna, kad ir ant vieno stalo stovi keletas įjungtų magnetofonų su skirtingomis melodijomis. Tik trečiosios į sceną kyla pačios prekės – apakintas spalvų ir sutrikęs nuo garsų, ne iš karto pradedi orientuotis kas ir kur.

Tik po keleto apsilankymų arabiškame turguje daugiau mažiau imi susivokti aplinkoje, nevalingai pripranti prie europiečiui neįprasto triukšmo ir spalvų gamos. Prisipažinsiu, jog pirmą kartą turguje teištvėriau tik pusę valandos – nervai ir ausys tiesiog neišlaikė. Tačiau vėliau įsigudrinau čia leisti ištisas dienas be jokių neigiamų padarinių sveikatai.

Svarbu bendravimas

Mums, pirkėjams, įdomus pats derėjimosi procesas. Europiečiai pardavėjai labai užsispyrę, o su arabais derėtis – vienas malonumas. Čia svarbu ne pirkimas ir pardavimas, o procesas. Tai taip pat savotiškas spektaklis, kurį man teko stebėti bei dalyvauti pačiam.

Norėdamas nusipirkti lengvus batelius, paklausiau jauno pardavėjo jų kainos. Šią jis iškart pasakė. Jei nebūčiau iš anksto draugų įspėtas apie arabiško turgaus subtilybes, ko gero, būčiau tiek ir sumokėjęs. Tad kaip mat pareiškiau, kad kaina man netinka (nors už tokią prekę ji buvo visiškai priimtina). Pardavėjas pasikasė ūsus ir kainą nuleido.

Dar kartą pabrėšiu, kad arabiškame turguje svarbi ne pati prekyba, o žmonių bendravimas – pirkėjo ir pardavėjo. Netgi tuo atveju jei sandėris nepavyko, pardavėjas gali pasiūlyti pirkėjui kavos ar cigaretę, pakalbėti apie gyvenimą – ir išsiskiria jie jau ne kaip nepažįstami žmonės, o kaip draugai. Ir tai visai nėra pono Karnegio metodas, neva kitąkart aš jam būtinai ką nors įsūdysiu, ne. Tai – draugystės, naujų santykių pradžia tarp žmonių, gerbiančių vienas kitą.

Už apgaulę – pragaras

Beje, per ilgą stebėjimo laiką man neteko matyti apgavystės atvejų. Mūsų turguose dažnai galima pamatyti policininkų reidų arba specialių valstybės tarnybų pasirodymų, kurių metu tikrinamas svarstyklių tikslumas ir kiti dalykai. Kadangi neretai pardavėjai apgaudinėja pirkėjus, pati valstybė stoja į kovą su tuo.

Arabams tai nežinoma. Prekeiviai visiškai nesuprato manęs, kai papasakojau apie lietuviškus turgus. „Kaip „apsverti“ pirkėją? Juk bausmė už tai – pragaras!“ – nesuprato jie.

Meluoja tie, kurie sako, jog arabų turguose gana dažni apgavysčių ar vagysčių atvejai. Arabas niekada ant prekystalio nepastatys prekės su pasibaigusiu galiojimo terminu – ir taip jį elgtis verčia visai ne policija, mokesčių inspekcija ar sanitarinė tarnyba. Tai jo sąžinė, musulmoniškas auklėjimas. Korane vienareikšmiškai pasakyta: „Neapgaudinėkite, nesukčiaukite.“

Vienas mano pažįstamas verslininkas Lietuvoje skundėsi, jog jį stambiai apgavę arabai musulmonai. Atsakiau jam, jog reikėtų pasitikslinti, ar tai tikrai buvo musulmonai. Galbūt tai arabai katalikai, kuriems apdumti artimą – tas pats kaip nusispjauti?

Taigi galima apibendrinti viena: arabų turgus – unikali, egzotiška vieta, kur musulmonai gerbia vienas kitą, taip didindami savo pažįstamų būrį. O prekybą čia reguliuoja ne žmonės, o pats Dievas. Todėl ir žmonių santykiuose nėra nieko, išskyrus Dievą.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.