Šios moterys vietoje serialų renkasi tikrą gyvenimą. Už išklausytas svetimas išpažintis, pagalbą rutina tapusioje buityje ir motiniškus patarimus jos neprašo atlygio, tačiau tai, ką gauna, neiškeistų į jokius pinigus.
Taip 18 klaipėdiečių moterų vertina savo savanorišką darbą „Home-Start” tinkle.
Jau 30 metų užsienyje sėkmingai gyvuojančios, o Lietuvoje tik pirmus žingsnius žengiančios veiklos esmė – padėti mamoms ir tėčiams, auginantiems vaikus ir susiduriantiems su įvairiais sunkumais.
Kartą ar kelis kartus per savaitę savanorės lanko šeimas, siūlydamos draugystę ir praktinę pagalbą.
Daugiavaikė šeima, dvynukai, sergantys tėvai, pogimdyvinė depresija, vieniša mama, socialinė izoliacija, tėvystės patirties stoka – visos šios problemos gula ant savanorių pečių.
„Kam jums svetimi rūpesčiai, juk savų pakanka?” – klausiu būrelio moterų, dirbančių Klaipėdos viešojoje įstaigoje „Nuo pradžios”, kuri yra „Home-Start” tinklo narė.
„Savo vaikus jau užauginom, anūkai auga, visko gyvenime esam ragavusios, todėl žinome, kuo gyvena jaunos šeimos, sulaukusios pagausėjimo. Nesunku ta patirtimi pasidalinti arba bent išklausyti, kas vienišoms mamoms ant širdies gula – juk dažnai palengvėja svetimam pasipasakojus. Mes, moterys, prigimčiai esam dėkingos už sugebėjimą nudirbti galybę darbų ir visur spėti”, – greitai atsakymą suranda savanorės.
Moralų neskaito
Šiuo metu visuomeniniais pagrindais dirbanti įstaiga „Nuo pradžios” teikia pagalbą 15 uostamiesčio šeimų, auginančių 26 mažylius.
Šeimos – ne tik daugiavaikės, nepilnos ar socialiai remtinos. Pagalbos prireikia ir verslininkams, ir pakankamai pasiturinčiai gyvenantiems klaipėdiečiams.
„Pavyzdžiui, šeima augina dvynukus, mama namuose yra viena, vyras dirba, o vaikelius abu reikia į masažus vežioti. Jūs įsivaizduojat, kaip sudėtinga vienai moteriai iš daugiaaukščio sunkius ratelius nusinešti, po to – vaikus ir dar tą patį atlikti poliklinikoje? Kas augina kad ir vieną vaikelį, žino, jog iš pirmo žvilgsnio paprastos procedūros su mažyliu rankose reikalauja nemenkų pastangų. Arba kitas pavyzdys – trys mažamečiai namuose, o mamai reikia išbėgti pas gydytoją ar kažkur su reikalais, artimųjų nėra, auklės samdyti neišgali – ką daryti? Tokiais atvejais mūsų savanorių pagalba labai praverčia”, – pasakoja VšĮ „Nuo pradžios” direktorė Birutė Jukumienė.
Pačios savanorės dienraščiui pasakojo, jog kviečiamos į šeimas tam, kad pervargusiems tėvams galėtų nors kelioms valandėlėms suteikti poilsį. Kada tėvai ilsisi, savanorė vežioja vaikelį lauke, arba būna su juo, kol mama tvarko namus.
„Jokiu būdu neturime teisės aiškinti tėvams, ką jie daro ne taip ar kaip vaikus reikėtų auginti. Tai sakome tik tada, kai patarimų klausia. Yra buvę, kad už tėvus surenkame informaciją, į kokias pašalpas ar valstybinę paramą šeima gali pretenduoti, arba tiesiog mus kviečia tam, kad galėtų išsikalbėti”, – apie darbą, už kurį negauna atlyginimo, pasakoja savanorės.
Dirba širdimi
Keturis vaikus auginanti klaipėdiečių Birutės ir Gintauto šeima su savanore Silva Budriene bendrauja du mėnesius. Moteris skaito vaikams pasakas, eina į lauką – visuomet randa kuo užimti ar sudominti.
Per tiek laiko Silva susibičiuliavo su Birutės motina, kuri mažylius nuolat prižiūri. Jei reikia, savanorė padeda ir močiutei – eina į Savivaldybę reikalingų dokumentų pašalpoms gauti.
„Vienuoliškos sielos žmogus, ji dirba širdimi, kitam pritrūktų laiko, jėgų arba kantrybės, o Silva dirba ir šypsosi. Atėjus jai į šeimą, gyvenimas pastebimai palengvėjo. Vyras nuolat darbe, o keturi vaikai namuose – patys žinot, kiek jiems dėmesio reikia. Mūsų dėkingumas į žodžius netelpa”, – apie bendravimą su savanore pasakojo mama Birutė.
Vaduoja nuo vienatvės
Savanorių pagalbos ypač prireikia vienišoms motinoms arba toms, kurių šeimą ištikusi krizė nepasitraukė ir mažyliui gimus.
„Iki šiol bendrauju su viena moterimi, kuri jau pusę metų pasakoja apie sudėtingą savo gyvenimą. Supratau, kad išsikalbėjus jai kuriam laikui palengvėja, tačiau keisti savo gyvenimo ji nenori. Guodžiasi ir tos, kurias muša vyrai, bet palikti jų jos taip pat nesiryžta. Prieš tapdamos savanorėmis žinojome, jog mūsų darbas – siūlyti, bet ne piršti draugystę, mes – ne psichologės, todėl tokiais atvejais galime tik išklausyti, sprendimą privalo priimti pats žmogus”, – atvejus iš savo patirties pasakoja savanorė Tania.
Jaunos mamos moterų ne kartą prašė pamokyti, kaip konservuoti daržoves arba kepti pyragus. Yra savanorių, auginančių neįgalius vaikus, – šios kviečiamos į šeimas, turinčias tokių pat problemų.
Savanorės – ne nemokamos auklės ar namų šeimininkės, greičiau – šeimos draugės, tačiau kartą pasinaudojusios tokia pagalba kai kurios šeimos pradeda piktnaudžiauti ir prašo su vaikais pabūti visą dieną arba kasdien.
„Mes – ne sektantės”
„Home-Start” projektą iš dalies finansuoja Europos Sąjunga iš Europos socialinio fondo, jį remia ir Lietuvos Respublika. „Home-Start” tinklas vienija daugiau nei 300 organizacijų visame pasaulyje.
Pinigai skiriami savanorių mokytojams, informacinių bukletų gamybai.
Apmokytos ir atrinktos sudėtingam darbui savanorės iki šiol susiduria su nepasitikėjimu.
Pirmi žingsniai Klaipėdoje buvo sunkūs. Kadangi paslauga yra pakankamai nauja, klaipėdiečiams apie ją savanorės pasakodavo visur, kur tik įmanoma.
„Mamų ieškome poilsio parkuose, bendraujame su Vaiko krizių centru, paramos gausiai šeimai centru, su kuriuo ir bendromis patalpomis dalijamės. Suprantame tas, kurios gatvėje užkalbintos skuba šalin arba parodo, jog bendrauti nenusiteikusios – viešoje erdvėje gal ir įtartinai atrodome su savo lankstinukais. Jeigu mamos susidomi, pasikalbėti ir susipažinti iš arčiau susitinkame dar keletą kartų. Namuose lankomės tik kviečiamos. Visa informacija apie šeimas, kurioms padedame, – konfidenciali, savo paslaugas siūlome nepriklausomai nuo religijos, lyties ar etninės kilmės, o į mus pagalbos gali kreiptis bet kuri šeima, auginanti ikimokyklinio amžiaus vaikus. Pagalba – neįpareigojanti, už ją mokėti nereikia, mes juk jokio pelno nesiekiame”, – darbo principus vardija moterys.
Saviems laiko nepritrūksta
Silvos, Tanios, Danutės, Ritos, Danguolės ir dar daugelio kitų savanorių keliai į „Home-Start” – skirtingi. Vienos atkeliavo dėl to, kad keturi namų kampai vaikams užaugus tapo per ankšti, kitos – dar dirbančios ir net verslus turinčios pajuto, jog gali dar daugiau, trečios – iš tų pačių šeimų, kurios bendravo su savanorėmis.
„Sukuosi kaip voverė, turiu savo verslą, namuose laukia vyras ir anūkai, o aš spėju dar ir svetimiems padėti. Tiesa, būna, kad indų krūvos virtuvėje kyla kaip ant mielių – senokai supratau, kad jų plovimas nėra mano savirealizacija, bet akių nebado”, – akį merkia Tania.
Jai antrina Danguolė, kurios sesuo jau keletą metų tokią pagalbą teikia Vilniaus šeimoms. Visos tvirtina, kad dėl savanorystės namiškiai dėmesio nepristinga – būna, kad į šeimas savanorės eina kartu su anūkais, kurie greitai susidraugauja su bendraamžiais.
Savanorių koordinatorė Rita vengia kalbėti apie emocijas, kurios užplūsta išgirdus kad ir nereikšmingą „ačiū”.
„Einu namo, o ant dūšios taip gera gera. Bijau tuo mėgautis, stabdau save – nenoriu pagalbos išpūsti ir pasijusti labai reikšminga. Lengva apsigauti ir mėgautis – neva štai, kokia aš ypatinga! Šitas darbas – kaip ir visi kiti, tik atlyginimą ne litais, o šypsenomis gauname”, – su neslepiama meile pasakoja Rita.