Panaršius internete galima rasti begales tinklalapių, kuriuose aprašomos geopatogeninės Žemės zonos, pateikiami siaubingų jų sukeliamų padarinių pavyzdžiai ir mokoma, kaip tas zonas atskirti, apsisaugoti nuo jų įtakos trapiai mūsų sveikatai. Pasirodo, net lėtinės ligos, bloga nuotaika, karvių primilžių bei vištų dėslumo sumažėjimas priklauso būtent nuo tokių zonų. Užtat šliužai ar katės jose jaučiasi kuo puikiausiai.
Iš kur staiga atsirado šios baisios geopatogeninės zonos, ir ne bet kur, o tipiniuose daugiaaukščiuose? Anksčiau reikėdavo bijoti nebent iš kaimynų gaujomis keliaujančių tarakonų ar skruzdžių. Bet tie kenkėjai neturėjo jokio komercinio atspalvio, jei taip galima būtų pasakyti.
Baisu tai, kas neaišku
Komercinės geopatogeninės zonos atsirado maždaug 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Teigiama, kad visa Žemė padengta tankiu energetiniu Kario ir Hartmano linijų tinkleliu. Tai baisūs kvadratai, kurių dydis – 3-5 metrai. Būtent jų susikirtimo kampuose susidaro neįtikėtinai pavojingi sveikatai dariniai. Kodėl būtent Hartmano ir Kario linijos? Todėl, kad net didžiausia tamsuolė bobutė iš kaimo glūdumos, nemokanti nei skaityti, nei rašyti, neišsigąs kokio nors Jonaičio ar Vaciuko linijų – ji juos mato kasdien, be to, tik retais atvejais blaivios būklės. Tokių asmenų kaimo vieškeliuose braižomos linijos daugiau nei aiškios. O va Hartmanas ir Karis – jau kas kita, jų linijos gali ir susimazgyti.
Beje, apie mazgus – juos nustatyti gali tik kvalifikuoti specialistai. O už tokias paslaugas reikia mokėti. Pačiam perstumti lovos ar stalo nepakaks – esate nekompetentingas stūmimo klausimu. Kita vertus, jums nė į galvą nešautų, kad geopatogeninių zonų sankaupa gali glūdėti iš Afrikos parsivežtoje suvenyrinėje masinės gamybos kaukėje, kriauklelėse, paveriksluose, knygose, balduose, natūraliuose akmenyse ir t,.t., ir pan.
Komercinių geopatogeninių zonų išradėjai prigalvojo begales priemonių patikliajai gyventojų daliai įbauginti. Tačiau visos jos maždaug vienodos, tad gilintis nebeverta. Kur kas įdomiau panagrinėti geopatogenines zonas mokslo požiūriu.
Kur gyventi neįmanoma?
Jei tokios zonos ir yra, jas reikėtų vertinti kaip sritis žemės paviršiuje, kuriose būnant atsiranda gyvų organizmų patogeninių pakitimų. Ar tokių vietų yra ir kaip jos gali paveikti mūsų sveikatą? Įdomiausia, kad tiesioginio ryšio tarp patogenezės ir geologinės žemės plutos sandaros dar niekam nepavyko įrodyti. Galima kalbėti tik apie atskiras žemės dalis, kuriose daug granito, fosforitų, radioaktyviųjų rūdų, kadangi ten pastebima radioaktyviojo radono pėdsakų. Pelkėse būna metano ir kitų angliavandenių, atsirandančių dėl puvimo proceso. Žemės plutos lūžio zonose į paviršių skverbiasi ne tik radonas, bet ir plazma – jonizuotos dujos. Akivaizdu, kad tokiose vietose gyventi nerekomenduojama, kaip ir ten, kur daug sieros, gyvsidabrio turinčių metalų. Bet ten niekada ir nebuvo bandoma įkurti gyvenviečių!
Šioje vietoje reikėtų šiek tiek nutolti nuo temos ir paminėti, kad visa Norvegija bei dalis Suomijos yra ant granitinių uolienų, bet žmonės ten gyvena dešimtis tūkstančių metų ir jokio onkologinų ligų proveržio nepastebima. Žinoma, galima norvegus ir suomius pavadinti endemikais, o galima ir konstatuoti, kad jokios geopatogenezės ten nėra.
Apgavikai mėgsta žmones gąsdinti gravitacinėmis anomalijomis, atseit neigiamai veikiančiomis žmogaus sveikatą. Tačiau gravitacinis Žemės laukas nuo ekvatoriaus iki ašigalio kinta maždaug 0,5 proc. Toks pokytis subjektyviai nejuntamas.
Kur kas daugiau gali kisti magnetiniai žemės laukai. Pavyzdžiui, Kursko magnetinė anomalija viršija normalų to regiono lygį tris kartus, bet irgi nesukelia matomų gyvų organizmų patogeninių pakitimų. Keliaujantys paukščiai, besiorientuojantys pagal Žemės magnetines linijas, kuo puikiausiai pasiekia kelionės tikslą ir nė nenukrypsta nuo kurso.
Pirma įrodyti, po to bijoti
Geopatogenezių komersantai dažnai mini faktą, kad į naują vietą atvykęs žmogus jaučia diskomfortą, pablogėja savijauta – būtent tai ir rodo, kad jis pateko į geopatogeninę zoną. Tačiau visiškai natūralu, kad organizmas reaguoja į aplinkos pokyčius. Beje, vieni adaptuojasi greičiau, kiti lėčiau arba gali ir visai neprisitaikyti. Anksčiau visa tai buvo vadinta geografiniu sindromu. Jį reikėtų vadinti geofiziniu, nes įtakos turi ne tik klimatas. Iš žemumų nuvykus į kalnus pirmąsias dienas savijauta nėra gera. Ką čia kalnus – senesniems žmonėms net pajūrio oras atrodo pernelyg tirštas ir gaivus.
Brošiūrų apie geopatogenines zonas autoriai kone vienbalsiai tvirtina, kad pavojingiausios žmogui yra tektoninių žemės paviršiaus lūžių zonos ir požeminiai vandenys. Tačiau to įrodančios medicininės statistikos nėra. Apie iš tektoninų lūžių vietų besikverbiančias dujas ar plazmą jau minėta, bet tas procesas yra natūralus ir vadinamas žemės degazacija.
Buvusioje VDR kadaise daryti tyrimai parodė, jog žmogui kertant geologinio lūžio vietą kuriam laikui pakinta jo biologinio laikrodžio rodmenys. Tie pakitimai siekė keturis procentus. Kaip jie veikia ir ar iš viso veikia žmogaus sveikatą, duomenų negauta. Panašiai biologinis laikrodis sutrinka perkirtus laiko zoną.
Rimčiausia civilizacijos bėda – technogeninė ir gamtinė technongeninė patogenezė. Toksinių ar patogeninių medžiagų kapinynai, radioaktyvųjų atliekų saugyklos ir pan. – visa tai jau patogeninės zonos. Tiksdliau, technopatogeninės. Vis daugiau teršiama atmosfera, ir sąlygos gyventi žemėje po kurio laiko taps nebetinkamos. Patogeninėmis zonomis gali virsti ir didmiesčiai.
Kalbant apie energetinį tinklelį ir visokiausius energijos informacinius laukus – jų buvimą pirmiausia reikia įrodyti, o ne deklaruoti. Kol tvirtų įrodymų nėrq, visos kalbos apie tai, kad po jūsų lova yra geopatogeninė ziona, vertintinos vien kaip šarlatanizmas.
noreciau Lietuvos geopatogeniniu zonu zemelapio.