Sunku nuginčyti, kai sakoma, kad liustracija Lietuvoje vykdyta prastai ir vėlai pradėta. Ji selektyvi ir nenuosekli. Ja tarsi mėginama užgriebti vieną ar kitą sritį, kuria tuo metu labiau susidomi žiniasklaida arba kur išryškėja politikų reitingus nugramzdinti gresiantis problemų mastas.
Vėlai pradėjus, iškart neapsisprendus dėl aiškių proceso tikslų, dabar dar sunkiau ką nors reikšminga nuveikti, nes gabiems žmonėms keliolikos metų daugiau nei pakako, kad išmoktų demokratinės retorikos ir naujų poterių. Savaime jų laikysena nė kiek nestebina. Žmogiška. Kai ką net primena.
Per Niurnbergo procesą nacių vadeivos irgi buvo linkę be saiko apeliuoti, reikalauti savo teisių, nešališkumo, teisingumo, etc. Slobodano Miloševičiaus šutvė į CNN ir BBC mikrofonus irgi žėrė apeliacijas į nekenčiamų Vakarų, nekenčiamos demokratijos idealus.
Mūsiškė KGB rezervo istorija taip pat ne išskirtinė. Per visą VSD skandalą matėme, kad rezervininkai ir jų užtarėjai tikrai nuoširdžiai nekenčia prakeiktos parlamentinės demokratijos ir visokių ten spaudos laisvių. Užtat jie nė kiek nesibodi iš tos pačios sistemos sukurtų paragrafų šūsnies išsilupti net paskutinį figos lapelį – savo interesams pridengti.
Paskutine ir tvirčiausia KGB augintinių barikadų linija tampa, žinoma, žmogaus teisės. Teisininkai juokauja, kad „zekai” geriausiai išmano Baudžiamąjį ir Baudžiamojo proceso kodeksus. Tas pat pasakytina apie etatinius ir atsarginius demokratijos nekentėjus bei naikintojus. Sau naudingą procedūrinę ar teisinę landą jie lengvai atranda net šieno kupetoje. Jei niekas nebegelbės, su tokia pat krištoline ašara akyje, kaip kitados Marksą ar Dzeržinskį, jie mums pacituos patogiai iškąstą ir tinkamai apkramtytą gabaliuką iš Kanto, Voltero ar Linkolno. O pagrasinti Strasbūro baubu tapo taip pat banaliai įprasta, kaip prieš 20 metų buvo žadama „nueiti iki Maskvos”.
Kai nepriklausomybės pradžioje buvo atsisakyta liustracijos idėjos, vienas jos priešininkų argumentų buvo itin saliamoniškas. Esą tada visi kompartijos šulai ir kagėbistai nueis į verslą ir jį užgrobs. Sunku pasakyti, kaip ten būtų buvę, bet rimtai liustracijai neįvykus, versle – ypač ten, kur dideli pinigai, – jie irgi neprastai jaučiasi. Juolab jog prireikus sulaukia ne tik kokio europarlamentaro, bet ir Konstitucijos „dvasios” ar prezidento veto paramos.
Apskritai, turint galvoje mūsų „liustracinę” logiką ir tautos mentalitetą, slėpti kagėbistinę praeitį galėjo sugalvoti tik patalogiškas bailys arba labai neprotingas žmogus. Lietuvos demokratiniuose rinkimuose gali nė kiek netrukdyti ne vien tai, kad buvai koks varganas skundikas. Tie, kam Lietuvos KGB į CK nešiodavo ataskaitas, – puikiausiai išrenkami, o prisipažinę KGB bendradarbiai gali daryti šalyje tokią karjerą, kokios geidžia jų taurios širdys.
Protingesni jų į valstybės tarnybą net nelenda. O kam? VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros direktorius Saulius Jakštas – buvęs kadrinis KGB pareigūnas – niekada nebus iliustruojamas (Lietuva – ne Lenkija). Mat viešoji įstaiga – ne valstybės tarnyba. Be to, jis prisipažino, tad gali miegoti ramiai. Ar Lietuvai gerai, kad šis asmuo skirsto sau Europos Sąjungos milijonus? Turbūt gerai.
Juk procesą kontroliuoja Nacionalinė mokėjimų agentūra, kurioje dirba jo žmona Laima. Gal ir gerai kontroliuoja – kas ten žino. Pabandytų dabar kas nors suabejoti, jog ši sritis (Europos milijonai) yra per daug svarbi, o ir problemų dėl ES pinigų panaudojimo, kaip girdime, esama… Baisu net pagalvoti, kokia kiltų audra ir kokia demokratijos klasikų citatų lavina užplūstų viešąją erdvę.
Galiausiai metas būtų liautis šlubčioti. Manantiesiems, kad tvirta ir aiški politika šiuo klausimu negrįžtamai pavėluota, telieka pasiūlyti pradėti procesą nuo pačių sąmonės. Geriausia – imti ir apsispręsti: ar KGB yra nusikalstama, daugybę žalos Lietuvai padariusi organizacija, kuri buvo tam ir sukurta, o jos kadrai tam ir renkami? Manau – taip.
O jei ne, pasakykime sau, kad tai garbinga teisėsaugos organizacija, kurią galima prilyginti spaliukų ir pionierių žaidimams. Tuomet urmu reabilituokime jau iliustruotus žmones, paskelbkime, kad stribams priklauso tas pats, kaip ir partizanams, mokėkime kagėbistams valstybines pensijas (dabar gana nemenkas jiems moka Maskva) ir panaikinkime Liustracijos komisiją. Nuoseklumo, ponai.