Profesorius Ričardas Vaismenas (Richard Wiseman) iš Jungtinių Amerikos Valstijų Hertfordšyro universiteto tiria žmogaus sėkmingumą ir nesėkmingumą verlse bei asmeniniame gyvenime. 1994 metais buvo oficialiai įregistruotas jo mokslinis projektas „Sėkmė”. Jis buvo atliktas Hertfordšyro universitete ir finansuojamas fondo „Leverhulme Trust”.
Projekto rezultatas – Ričardo Vaismeno leidinys „Sėkmės faktorius” („Luck Factor”). Tai vadovėlis žmonėms, kurie laiko save nesėkmingais ir laukia, kad žiauri Fortūna pagaliau pasisuks į juos veidu.
Nesėkmė – tai nedėmesingumas
Pone profesoriau, jūs tikite prietarais? Ką manote apie amuletus, talismanus ir pan.?
Deja. Mes atlikome ne vieną šimtą eksperimentų ir įsitikinome, kad tai neturi jokio poveikio. Čia galiu paminėti eksperimentą, kurį atliko Skeptikų draugijos narys Markas Levinas. Jis specialiai provokavo juodas kates, kad šios perbėgtų jam kelią, o paskui mesdavo monetą ir žiūrėdavo, kaip tai paveikė jo sėkmę. Tai štai: niekaip nepaveikė.
Kaip apskritai įmanoma studijuoti sėkmę?
Labai paprastai. Aš pradėjau nuo to, kad paskelbiau laikraštyje, jog ieškau žmonių, kurie laiko save sėkmės numylėtiniais arba nevykėliais. Atsiliepė 400 žmonių.
Bet juk tai subjektyvu. Vienas save laiko laimingu, kitas – ne…
Tai kur kas subjektyviau, nei jūs manote, bet apie tai vėliau.
20-metę Patriciją iš nevykėlių grupės visą gyvenimą persekiojo nesėkmės. Prieš keletą metų ji įsidarbino stiuardese. Jau per pirmąjį jos skrydį ekipažas turėjo neplanuotai tupdyti lėktuvą, kadangi keleiviai taip nusigėrė, jog sukėlė peštynes. Per antrąjį skrydį į lėktuvą trenkė žaibas. Trečią kartą vėl teko nusileisti ne ten, kur reikia. Nors Patricija – dvidešimtmetė, ji jau spėjo dukart išsiskirti. Visą savo gyvenimą ji pakliūva į netinkamą vietą netinkamu laiku.
Kaip jai galima padėti? Vietą pasufleruoti?
Jokiais būdais. Reikia ją išmokyti pačiai atrasti tą vietą. Nesėkmingumas, taip pat ir versle, – tai paprasčiausias nedėmesingumas gyvenimui. Aš dariau tokį eksperimentą: išdalijau savo tiriamiesiems laikraščius ir paprašiau suskaičiuoti, kiek juose išspausdinta fotografijų. Taigi: nevykėliai tam sugaišo maždaug dvi minutes, laimingieji – porą sekundžių. Reikalas tas, kad šiame laikraštyje, apačioje, didžiulėmis raidėmis buvo parašyta: „Neskaičiuokite. Šiame laikraštyje yra 43 nuotraukos”. Nepastebėti tokio užrašo buvo neįmanoma, bet nevykėliai, įsijautę į skaičiavimą, neatkreipė į jį dėmesio!
Kitą kartą aš parašiau tokį skelbimą: „Nebeskaičiuokite. Praneškite, jog perskaitėte šį skelbimą, ir jūs gausite 250 dolerių”. Efektas buvo toks pat: laimingieji gavo pinigus, o nevykėliai liko su savo nesėkme.
Šis eksperimentas parodė, kad žmonės, kurie mano, jog jiems niekada nesiseka, yra labiau įsitempę, ir ši įtampa jiems trukdo pastebėti kai ką nelaukta ir naudinga.
Džiaukis gavęs bronzą
Žodžiu, atsipalaiduok – ir būsi laimingas.
Maždaug taip. Tyrimas parodė, kad sėkmingieji, kitų atžvilgiu geranoriškai nusiteikę žmonės, laimingesni jaučiasi todėl, kad jie, pirma, moka pasinaudoti atsitiktinėmis galimybėmis ir gali jas sukurti; antra – priima sėkmingus sprendimus vadovaudamiesi intuicija; trečia – tenkina savo saviraišką tikėdamiesi sėkmės; ketvirta – džiaugiasi gyvenimu. Daugelis iš mano laimingųjų nesąmoningai padidindavo sėkmės šansą tuo, kad visad stengėsi kaip nors paįvairinti gyvenimą. Vienas keisdavo maršrutą nuo namų iki darbo, arba atvirkščiai, kitas, eidamas į vakarėlį, nuspręsdavo, su kokiais žmonėmis bendraus: pavyzdžiui, vieną vakarą tik su moterimis, apsirengusiomis raudonai, kitą – tik su vyrais, vilkinčiais juodai.
O koks skirtumas?
Didelis. Pasąmonėje mes visada linkstame prie vieno žmonių tipo, o dirbtinai sau diktuodami tokius atsitiktinius parametrus, smarkiai praplečiame bendravimo ratą. Ir dar labai svarbu, kaip pats žmogus reaguoja į jį ištikusią laimę ar nelaimę. Įsivaizduokite: olimpiadoje vienas atletas gavo sidabrą, kitas – bronzą. Kuris iš jų laimingesnis?
Aišku, kuris gavo sidabrą.
Jūs taip manote? O tyrimai rodo, kad laimingesnis tas, kuris gavo bronzą. Tam, kuriam teko sidabro medalis, būti laimingam trukdo mintis, jog jeigu jis būtų dar truputėlį pasistengęs, tai būtų galėjęs nuskinti ir auksą. O bronzos medalio laimėtoją šildo mintis, kad jis prasimušė iki pjedestalo, o jeigu būtų pasirodęs kiek blogiau, išvis būtų nieko negavęs. Beje, šia žmogaus psichikos savybe įsivaizduoti tai, kas būtų nutikę, jeigu nebūtų nutikę tai, kas nutiko, labai dažnai naudojasi psichologai, traukiantys savo pacientus iš depresijos.
Maždaug taip. Tokioje pačioje situacijoje skirtingi žmonės gali pamatyti tiek sėkmę, tiek nesėkmę, o tai reiškia – gali jaustis tiek laimingi, tiek nelaimingi. Aš savo savanorių paklausiau, kaip jie vertina tokią situaciją: į banką, kuriame jūs tvarkote reikalus, staiga įsiveržia banditai ir šūviu sužeidžia jums į ranką. Nevykėliai šią situaciją iškart apibūdino kaip nesėkmę, o laimės kūdikiai džiaugėsi, kad jiems labai pasisekė, mat banditas galėjo pataikyti ir į galvą.
Ištikus nesėkmei, reikia pagalvoti, kad būna ir blogiau? Tuomet būsi laimingesnis?
Taip. Tuomet būsite geresnės nuotaikos, maloniau žiūrėsite į žmones ir jausitės sėkmingesnis. Sėkmę galima „ištraukti” iš pačių nemaloniausių situacijų. Pavyzdžiui, mano tiriamieji, kurie laiko save sėkmingais žmonėmis, man pareiškė, kad istoriją apie banko užgrobimą galima parduoti laikraščiui ir neblogai pasipelnyti…
„Vakarų ekspresas”