Kaimo turizmas išlieka sparčiausiai besivystančiu Lietuvos turizmo sektoriumi, kuris sulaukia didelio debiutuojančių verslininkų susidomėjimo.
Ką tik pasibaigusiuose Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) mokymo kursuose, kuriuose verslo naujokai tampa kvalifikuotais kaimo turizmo organizatoriais, dalyvavo per 40 žmonių. Savo eilės lankyti reguliariai rengiamus mokymus laukia dar 23-25 norintieji mėginti savo jėgas plėtojant poilsio arti gamtos ir tradicinių amatų organizavimą.
Tiek vadybininkai, tiek agronomai ar kitokių su kaimo turizmu susijusių specialybių atstovai, sumanę vystyti savą verslą, privalo baigti mokymo kursus ir gauti pažymėjimą, pasakojo LKTA prezidentė Regina Sirusienė, kuri dabartinę mūsų šalies kaimo turizmo situaciją vertina kaip patenkinamą ir teigia, kad po pirmojo šio verslo dešimtmečio esame ieškojimo kelyje, tačiau einame teisinga linkme.
Reikalauja autentikos
Organizacijos, kuri šiemet atšventė veiklos dešimtmetį, prezidentės teigimu, šiuo metu kaimo turizmo kompleksų sudarymo požiūriu išskiriamos trys pagrindinės tendencijos: pirmasis – tai vieno pastato sodyba, kitas – sodybos iš trijų pastatų ir trečias – visas kaimas, sukurtas specialiai turistų reikmėms, pavyzdžiui, sukurtas etnografinių regionų principu – tradicinis dzūkiškas, aukštaitiškas ir t. t.
Akcentas į etnokultūrą – neatsitiktinis. Pasak R. Sirusienės, kuo toliau, tuo daugiau galių įgyja pagrindinis kaimo turizmo sodyboms keliamas reikalavimas – kultūrinė autentika. Papildytas tikslingumo, jis tampa šiuolaikinių kaimo turizmo sodybų įrengimo ir apipavidalinimo pagrindiniu principu.
Pokalbininkės teigimu, šįmet įsigaliojusiuose Kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimuose numatytas visas sąrašas principų, taikytinų įrengiant kaimo turizmo sodybą.
Pavyzdžiui, statant jas, negali būti naudojami plastikiniai langai – tik mediniai, pastatas – tamsiai rudos, geltonos, žalios, pilkos arba natūralios medžio spalvos, statytas iš natūralių medžiagų. Šis ir kiti reikalavimai nesantys tik etnografijos žinovų užgaida – jų dėka plėtoti kaimo turizmą bus galima ir valstybės saugomose teritorijose.
Kieme „dėl grožio” išdėlioti senoviškų buities rakandų nepatariama. „Turintieji daug autentiškų senovinių indų ir pan., turėtų steigti muziejų. Tuo metu aplinką užpildyti netiesioginės paskirties daiktais – nedera”, – komentavo R. Sirusienė, kurios vadovaujama asociacija daug dėmesio skiria interjero dizainui, architektūrai ir konsultuoja šiomis temomis verslininkus.
Nelietuviškas, o todėl Lietuvos kaimo turizme ir nenaudotinas akcentas yra gėlės, sodinamos, pavyzdžiui, ratuose kaip dekoratyviniuose vazonuose.
Reikalavimai liečia netgi tai, kokiais augalais galima puošti sodybos prieigas – populiarieji olandiški netinka, reikia vietinės augmenijos – lietuviškų rūtų, medetkų ir t. t.
Sodyba – ne „Hilton” viešbutis
R. Sirusienės teigimu, šiemetinėje Baltijos kaimo turizmo asamblėjoje dalyvavusių devynių Beniliukso, Skandinavijos ir Baltijos šalių atstovai priėjo vieningą nuomonę – estetinių detalių ar pramogų negalima kopijuoti vieniems nuo kitų.
Vienintelis dalykas, kuris turėtų sieti visų šalių kaimo turizmo verslą – aptarnavimo kultūra. „Šiuo požiūriu Vakarų Europos šalys yra pažengusios toliau negu mes, bet tai ir nenuostabu – ten kaimo turizmo sektorius skaičiuoja jau keturiasdešimt metų”, – sakė pokalbininkė.
Nereikėtų manyti, kad derama kaimo turizmo aptarnavimo kultūra lygintina su penkių žvaigždučių viešbučio.
„Kaimo turizmo tikslas kitoks – tai namų jaukumo sukūrimas, tai visai kitokia aptarnavimo specifika”, – nurodė R. Sirusienė.
Prekiauja oru ir ramybe
Daugelyje rekreacijos ir pramogų sričių pastebima tendencija, jog mūsų šalies publika linkusi nesitenkinti esama pasiūla ir reikalauti vis daugiau įvairovės, o verslininkai savo ruožtu suka galvas, kaip ją sukurti. Ne išimtis ir kaimo turizmas.
Tačiau R. Sirusienė mano, kad sodybos ilgainiui neturi virsti atrakcionų parkais. „Mūsų šalyje dar nėra įsitvirtinusi samprata, kuri su kaimo turizmu siejama užsienio šalyse – jo verslininkai parduoda orą ir ramybę, o ne pramogas, – sakė pokalbininkė.
– Kita vertus, jų mokumas ir įkainiai kitokie. Beniliukso šalyse kaimo turizmo sodyboje leidžiama įrengti iki keturių gyvenamųjų kambarių, tačiau apgyvendinęs juose svečius, šeimininkas uždirbs tiek, kiek mūsiškis verslininkas – organizavęs konferenciją penkiasdešimčiai asmenų.”
Vis dėlto, pokalbininkės nuomone, aktyvaus poilsio galimybių plėtra turėtų būti vykdoma vadovaujantis tais pačiais principais, kurie taikomi sodybų įrengimui – sveiku protu ir istoriniu požiūriu. „Dviračiai, pirtys, arkliai – visa tai sveikintina. Tačiau kelionių oro balionu rengimas – jau per daug”, – sakė prezidentė.
Kita vertus, netrukus poilsiautojams gali būti pasiūlyta patiems išsikepti tikros kaimiškos duonos arba nukaldinti ką nors padedant kalviui: Turizmo departamento ir Žemės ūkio ministerijos pernai parengta pirmoji Kaimo turizmo ir tradicinių amatų plėtros programa 2007-2013 m. numato amatų kiemų steigimą.
Be to, kaimo turizmo sodybos, R. Sirusienės teigimu, turėtų prisiimti ir kultūrinę funkciją – organizuoti tradicines liaudies šventes, šitaip ne tik smaginant turistus, bet ir suteikiant daugiau gyvybės kaimui.
Pirtelių verslas
LKTA duomenimis, kaimo turizmo paslaugų poreikis kasmet didėja, o Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, užsieniečių, norinčių pailsėti mūsų šalyje, srautas šoktelėjo maždaug dešimčia procentų – nuo 2 iki 13.
Klaipėdiečiai atostogauti mielai keliauja į Aukštaitiją, tuo metu pačiame mūsų krašte gausu kitų regionų atstovams patrauklių vietų. Ypač gražių sodybų esama Šilutėje, Rusnėje, Mingės kaime.
Tačiau, pašnekovės teigimu, mūsų krašto problema – nemažo masto nelegalus kaimo turizmas. Sava pirtelė, išauganti į kaimo turizmo kompleksą „draugų draugams”, o toliau ir visiems norintiesiems – dažnas atvejis, sukuriantis neskaidrią konkurenciją sektoriuje.
Vartotojams LKTA prezidentė pataria būti atidiems renkantis paslaugų teikėją ir atkreipti dėmesį į jo turimus pažymėjimus, tokius kaip leidimo-higienos paso kopiją, kuri privalo būti sodyboje su pirtimi arba Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimas, kurį privalo turėti teikiantieji viešojo maitinimo paslaugas.