Vilniaus festivalio birželio 24 d. koncerto Nacionalinėje filharmonijoje afišoje skelbiami vardai traukia tiesiog magiškai: „alto Paganiniu” tituluojamas Jurijus Bašmetas ir jo suburtas orkestras „Maskvos solistai”, po aštuonerių metų pertraukos vėl sugrįžtantys į Lietuvos nacionalinės filharmonijos sceną.
Talentingojo altisto nuopelnams surašyti, atrodo, neužtektų ir devynių jaučių odų, tačiau svarbiausia jo misija ta, kad altą, soliniu instrumentu tapusį tik XX amžiuje, J. Bašmeto intelektas, profesionalumas ir virtuoziškumas pakylėjo į neregėtas aukštumas. Bašmetas išpopuliarino alto klasiką ir tuo pačiu įkvėpė kompozitorius – savo amžininkus – dedikuoti jam kūrinius. Štai ir Vilniaus festivalyje skambės vienas netikėčiausių Alfredo Schnittke’s kūrinių, koncertas „Na troich” („Trims”) smuikui, altui, violončelei ir orkestrui, parašytas 1994 metais ir dedikuotas rusų instrumentininkų pažiboms Gidonui Kremeriui, Jurijui Bašmetui ir Mstislavui Rostropovičiui. Šiame koncerte su J. Bašmetu grieš Stepanas Jakovičius ir Aleksejus Naidenovas. Beje, kitą vakarą, birželio 25 d., Vilniaus festivalyje koncertuos ir Gidonas Kremeris su orkestru „Kremerata Baltica”. O Maestro Mstislavo Rostropovičiaus šviesiam atminimui festivalis skyrė J.S. Bacho „Pasijos pagal Joną” pastatymą (kaip susipynę muzikos pasaulio keliai!).
J. Bašmetas buvo pirmasis, pagrojęs alto rečitalius prestižinėse „Carnegie Hall”, „Concertgebouw”, „La Scala”, „Albert Hall”, Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėse. Jis nuolat koncertuoja su garsiausiais solistais, orkestrais ir dirigentais, jo įrašai pelno prestižinius apdovanojimus. Altininkas ne tik dalyvauja kasmet vykstančiuose muzikos festivaliuose, bet ir rengia savąjį mažame Vokietijos miestelyje Rolandseke, netoli Bonos. Nuo 1993 m. J. Bašmetas – ir Turo festivalio Prancūzijoje meno vadovas. Tais pačiais metais Londone jam buvo įteiktas „Geriausio metų muzikanto” žymuo, po poros metų Kopenhagoje – Danijos „Leonie Sonnings” prizas. 1999 m. jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Grieždamas scenoje, J. Bašmetas tiesiog hipnotizuoja klausytojus. Ne veltui kritikai rašo, kad jo atliekama muzika – „lyg lietus: lašas po lašo skverbiasi į širdį, ją gaivindama…” („Daily Mirror”). „Bašmetas yra, turbūt, pats stipriausias šiandieninio alto meno atstovas. <...> „&.Jame glūdi siautulinga energija; jo altas skamba kaip balsas, neturintis nė krislo dirbtinumo. Iš lygios legato tėkmės jis be jokių pastangų išsilieja į galingą, visą salę užtvindantį fortissimo&” – rašė „The New York Times”.
O kokiu instrumentu griežia pasaulinio garso atlikėjas? Tai – 1758 m. Carlo Antonio Testores pagamintas altas. Įdomu, kad to paties meistro instrumentu didžiavosi ir W.A. Mozartas. J. Bašmetui teko išskirtinė garbė Zalcburgo Mozarteume griežti Mocarto altu, kuris saugomas kompozitoriaus gimtajame name – muziejuje.
Maestro turi įvairiausių pomėgių: Rusijos televizijoje net vedė politinių diskusijų laidą. Beje, jis yra aistringas legendinių atlikėjų „The Beatles” ir gitaristo, dainininko bei dainų autoriaus Jimio Hendrixo gerbėjas.
J. Bašmetas – ne tik solistas, kamerinių ansamblių atlikėjas, pedagogas (visai jaunas tapo Maskvos konservatorijos profesoriumi), įvairių konkursų žiuri narys ar pirmininkas, bet ir orkestrų vadovas bei dirigentas. 2003 metais Lietuvoje jis įnauguravo Vilniaus festivalio orkestrą; yra Naujosios Rusijos simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas. Didžioji maestro meilė – jo suburtas, 15 metų sukaktį šiemet švenčiantis orkestras „Maskvos solistai”.
Kaip tikras tėvas maestro žavisi savo muzikantais, ansambliu, kuriame nuo veiklos pradžios nėra pasikeitęs nė vienas atlikėjas, išskiria unikalų, savitos spalvos orkestro garsą. Jie rūpestingai kelia iš užmaršties senųjų meistrų kūrybą, skatina naujų kūrinių atsiradimą. Orkestras bendradarbiauja su „Onyx” įrašų kompanija, o „Sony” kompanijoje įrašyti J. Brahmso ir D. Šostakovičiaus kūriniai 1998 metais nominuoti „Grammy”.
Pasaulio spauda trykšta pagyromis: „Stulbinantis preciziškumas ir rafinuotumas… Bašmeto orkestras užbūrė publiką” („The Independent”). „Tai retas styginių ansambliškumo pavyzdys. Aštuoniolikos Jurijaus Bašmeto „Maskvos solistų” energija, subtilumas ir virtuoziškumas įkvėpė gyvybę trims skirtingoms kamerinėms simfonijoms. <...> Muzikantų imlumas ir tiesiog širdį veriantis emocingumas užvaldo nuo pat pirmos akimirkos ir nepaleidžia iki pabaigos („Daily Telegraph”).
Birželio 24-osios koncerto programa vilioja kelių epochų muzika: be jau minėto A. Schnittke’s šį festivalio vakarą, dar susitiks J.S. Bachas, F .Schubertas ir J. Brahmsas. Vieną iš šešių „Brandenburgo koncertų” (juos užsakė Brandenburgo markgrafas), – Nr.3, G-dur – Bachas galėjo parašyti viešėdamas Veimare 1721 metais, nes šis kūrinys primena itališkąjį koncertą: šiuo žanru kompozitorius tuo metu itin žavėjosi. Brahmso Adagio – tai jo Kvinteto h-moll, laikomo kompozitoriaus vėlyvosios kūrybos šedevru, vidurinioji dalis, alsuojanti švelnumu ir kvapą gniaužiančia ramybe. Koncerto finalas – Schuberto Penktoji simfonija B-dur, muzikos skaidrumu ir lengvumu kiek primena J. Haydno ar W.A. Mozarto opusus. Stebėtina, nes tuo metu jaunajam Schubertui laimė visai nesišypsojo, o jam tebuvo tik devyniolika…
Parengė Justa Adomonytė