Ėmiausi rašyti išklausiusi per radiją diskusiją, kurioje buvo kalbama, kad buvusiam Seimo nariui, neišrinktam kitai kadencijai ir neturinčiam darbo pajamų, būtų mokama renta.
Įstatymas dar nebaigtas rengti, bet jau aišku, jog Seimas jam ketina pritarti. Apytikriai numatomas ir rentos dydis – ji turėtų siekti apie 1000 litų.
Tačiau ne šitos konkretybės man įdomios, o pati idėja ir laidos klausytojų, iš dalies ir joje dalyvavusių žurnalistų požiūris. Jis toks kategoriškai negatyvus, kupinas tokios juodos neapykantos, kad savaime verčia apsvarstyti tokios reakcijos priežastis ir motyvus (į žurnalistų neigiamą reakciją nekreipsiu dėmesio – manau, jie prieštaravo ne iš nesupratimo, o pataikaudami savo skaitytojams ir tuo pat metu formuodami jų požiūrį).
Seimas nemėgstamas, jo reitingai itin maži – tai jau žinome. Galime numanyti ir tokios padėties priežastis, apie jas kalbėjo minėtos laidos klausytojai: esą Seimas nuo pat pradžių nepateisino į jį sudėtų lūkesčių, darė daug Lietuvos žmonėms pragaištingų klaidų, rūpinosi savimi, o ne rinkėjais, seimūnai esą gauna didžiulius atlyginimus, tuo metu tauta skursta ir t. t.
Už ką gi jiems mokėti rentą? Ar už tai, kad pradykinėja patogiai, sočiai ir šiltai ketverius metus? Į diskusijoje dalyvavusios Seimo narės teiginį, jog aukštos kvalifikacijos specialistas, pavyzdžiui, mokytojas ar gydytojas, diskvalifikuojasi ir jam beveik neįmanoma gauti darbo pagal buvusią profesiją, vienas klausytojas atšovė: „Tegul eina gatvių šluoti arba indų plauti restorane. Gal jis iš kitokio molio nulipdytas negu visi kiti žmonės, kuo jis geresnis?”
Neišleidžiant iš akių viso esamo negatyvizmo, vis dėlto norėtųsi paprašyti, jog žmonės valandėlei stabtelėtų ir pamąstytų. Visų pirma, ar sutinkame, kad mums reikia parlamentinės respublikos, tai yra tokios, kuri turi visos tautos renkamą Seimą? Ar geriau norėtume turėti diktatūrą arba monarchiją?
Į šį klausimą tauta jau vienareikšmiškai atsakė per referendumą. Tad turime Seimą kaip visos šiuolaikinio pasaulio civilizuotos tautos. Seimo nariai renkami (išskyrus labai retas išimtis) per politines partijas – taip esama visame pasaulyje, ir žmonija nėra sumaniusi kitokio demokratinio valdymo būdo. Mūsų politinės partijos, kaip ir visas demokratinis gyvenimas, dar labai jaunos ir turi įvairių ydų, bet laikui bėgant jos sustiprės. Tas stiprėjimas matyti jau šiandien.
Įstatymų leidyba ir Vyriausybės darbo kontrolė – sunkus ir sudėtingas darbas, reikalaujantis žinių, gebėjimų ir patirties. Mes pradėjome atkurti valstybę po pusės amžiaus okupacijos, neturėdami profesionalių politikų. Jų profesionalizacija galėtų vykti pamažu, ilgesnį laiką dirbant Seime. Tačiau rinkėjai mano kitaip, per kiekvienus rinkimus jie vis trokšta „šviežienos”.
Į pirmąjį Seimą buvo išrinkti gydytojai, fizikai, matematikai, mokytojai, profesoriai – daugiausia gabūs ir galvoti žmonės. Kai kurie jų tapo puikiais politikais. Bet po kelerių metų į naują Seimą buvo perrinkta tik dalis buvusių deputatų. Ir į kiekvieną Seimą buvo renkami daugiausia vis nauji žmonės. Tai trukdė formuotis prityrusių, profesionalių politikų korpusui. Mažai išrenkama teisininkų ir ekonomistų, kurie senas tradicijas turinčiuose parlamentuose sudaro daugumą. Ir štai – pastarajame Seime yra neproporcingai daug verslininkų, kurie čia pateko rinkėjams entuziastingai balsuojant už Darbo partiją.
Todėl atsakomybė dėl Seimo kokybės tenka ne tik nesubrendusioms partijoms, bet ir nesubrendusiems rinkėjams.
Rentos įstatymas skirtas tam, jog padėtų formuotis būtent profesionalių politikų korpusui. Kad į Seimą nevengtų kandidatuoti ir atsiduoti politiko karjerai, iš esmės atsisakydami savo profesijos, aukštos kvalifikacijos, gerai išsimokslinę žmonės. Kad į Seimą naujai kadencijai neišrinktas ir neturintis jokių darbo pajamų deputatas turtėtų minimalią socialinę apsaugą, sakykim, 1000 litų rentą, kol susiras darbą.
Reikia sutikti su įstatymo autoriais, jog tai tikrai nėra daug žmogui, turinčiam aukštąjį išsilavinimą (manau, ji turėtų būti didesnė), ir toli gražu ne kiekvienas palyginti jaunas, šeimą turintis žmogus ryšis gyventi iš tokios rentos – jis visomis išgalėmis stengsis susirasti geriau mokamą darbą. Renta jam būtų tik parama ištikus bėdai, greičiausiai – laikinai. Latvių ir estų parlamentarai gauna rentą, ir niekas ten neprotestuoja. Į motyvą, kuo deputatas yra geresnis už paprastą pensininką, kurio pensijos vidurkis – tik 600 litų, o daugelis gauna dar mažiau, atsakyčiau: jis išrinktas tautos ir dėl to turi ypatingą statusą.
Kiekviena save gerbianti tauta gerbia ir tautos atstovus, kuriuos pati išrenka. Reikia pamatyti, kaip senose demokratinėse šalyse gerbiamas kiekvienas tautos rinktas asmuo. Ir ne todėl, kad ten visi parlamentarai būtų šventieji, – anaiptol, o dėl to, jog ten suprantama, kad tik per savo išrinktuosius tauta gali valdyti valstybę. O už tai, kokie yra tie išrinktieji, atsakome mes visi. Gerbkime juos ir gerbdami reikalaukime, kad jie būtų verti tos pagarbos.
Pastoviai mane atestuoja, pastoviai einu į konkursą. Nepraeisiu – išmes. Ir niekas jokios rentos nemokės. Kodėl mes turim pakęst ant savo sprando kžkokią – tai „arijų rasę”? Net prie sovietų to nebuvo.