Pasaulyje sparčiai daugėja vienkartinių daiktų, kurie vis labiau teršia aplinką
Jau niekas nesistebi, kai panaudotą kavos puodelį atsainiai metame į šiukšlių dėžę. Vienkartinių daiktų vis daugiau atsiranda buityje, medicinoje, darbo vietose. Tokius gaminius patogu naudoti, tačiau vis daugiau atsiranda žmonių, kurie tvirtina, kad ateinančioms kartoms kuriame nemenką galvos skausmą.
Šaukštas už bato aulo
„Koks žmonių išlaidumas ir paikumas – viską išmėtyti. Man nesuprantama, kodėl žmonės į šiukšlyną išmeta gerų daiktų? Pastaraisiais metais ir Lietuvoje atsirado konteinerių sanitarų „profesija”. Gyvenimo dugne atsidūrę bedaliai čia susiranda ne tik apipelijusios duonos kąsnius, bet ir geresnių dalykų.
Nesu suvalkietis, bet negaliu suprasti, koks išlaidautojas sugalvojo vienkartinį naudojimą?” – šią temą pasiūlęs, klausia Vidmantas Uscila iš Raseinių.
Ne vienas pasakys, kad vienkartiniai daiktai – pažanga, kuri padeda apsisaugoti nuo ligų, gyvenimą daro patogesnį. Tas pats V.Uscila su tuo nesutinka. „Aš puikiai prisimenu kareivio tarnybą. Mes aliumininius šaukštus laikydavome užkišę už… bato aulo. Pats reikalingiausias kareivio daiktas – visada po ranka. Nehigieniška? Taip. Bet, kaip matote, iki šiol esu gyvas ir jokiomis „zarazomis” neužsikrėčiau”, – toliau savo požiūrį grindė skaitytojas ir vis pridurdavo, kad vienąkart panaudoto daikto išmetimas yra nusikalstamas pasileidimas.
Stimulas – patogumas
Sociologai tvirtina, kad vienkartinio naudojimo era prasidėjo beveik prieš šimtą metų, kai Niujorko bakalėjininkas pirmąkart pasiūlė vienkartinio naudojimo arbatos pakelį. Tačiau tikras daiktų mėtymo triumfas prasidėjo trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Visi džiūgavo, kad vienkartiniai daiktai išvaduoja nuo papildomų rūpesčių, atsiranda daugiau laiko svarbesniems reikalams.
Vienkartinis arbatos maišelis taip pat turėjo savo evoliuciją. Turtingas arbatos pirklys pradžioje savo prekę pildavo į muslino arba šilko maišelius. Tik gerokai vėliau audinys buvo pakeistas specialiu popieriumi. Dabar tik pačios brangiausios ir rečiausios arbatos rūšys vis dar pilstomos į šilko maišelius. Beje, šis išradimas buvo patentuotas 1952 metais.
Praėjusio amžiaus pradžioje amerikietis gydytojas Elvinas Davidsonas spaudoje paskelbė, kad daug mokinių miršta tik dėl to, kad užsikrečia ligomis, plintančiomis per nešvarius bendro naudojimo puodelius. Vėliau buvo paskelbti duomenys apie panašią bėdą, ištikusią geležinkelininkus. Teisės fakulteto studentas pradėjo kovą su metaliniais bendro naudojimo puodeliais. Gabus jaunuolis pasiūlė vartoti popierinius. Išradimą pasigavo pramonininkai ir tokiu būdu prasidėjo vienkartinių puodelių era. Apie 1910 metus Čikagoje atsirado tokios patogios taros pardavimo automatai.
Atokvėpis motinoms
Labai proziškai atsirado vienkartiniai vystyklai. Sakoma, kad „Vogue” žurnalo redaktoriaus pavaduotoja ponia Marion Donoval buvo daugiavaikė motina, kuriai amžinai trūkdavo laisvo laiko. Kai ji pagimdė dar vieną dukrą, tada ir sugalvojo, kaip pasilengvinti gyvenimą. Iš dušo užuolaidų atraižų susiuvo neperšlampamas kelnaites, kurias užmaudavo ant įprastinio vystyklo. Tokį išradimą pavadino „The Boater” (boat anglų k. – valtis). Netrukus naująją prekę pradėjo pirkti Niujorko prekybos centrų klientės. Išradingai žurnalistei tai sukrovė pirmąjį milijoną dolerių.
Vaikų vystyklai buvo tobulinami, bet tokia vienkartinė prekė vis dar atrodė pernelyg didelis išlaidavimas. Pagaliau 1961 metais buvo pagamintas pirmasis „Pampers” tipo vienkartinis vystyklas. Šiuo metu tokia prekė gamintojams kasmet atneša nuo 4,5 iki 10 milijardų dolerių pelno.
Vienkartinių prekių asortimentas vis platėjo. Tūlas Kolingas Murdochas iš Naujosios Zelandijos tapo vienkartinio švirkšto išradimo autoriumi. Išradėjas buvo farmacininkas ir veterinaras, kuris tokiu būdu norėjo paspartinti ir supaprastinti gyvulių skiepijimą. Tik apie 1957 metus suprasta, kad vienkartiniai švirkštai gali būti sėkmingai pritaikyti ir medicinoje. Žinia, tokia prekė iki minimumo sumažina užkrečiamųjų ligų per medicinos instrumentus plitimą. Vienkartiniai švirkštai masiškai pradėti gaminti 1961 metais.
„Vienkartiškumo” liga plito ir kitose srityse. Pavyzdžiui, vengrai broliai Biro, karo metais išvykę į Argentiną, matyt, sunkiai gaudavo rašymo reikmenų, todėl sugalvojo dabartinio tušinuko prototipą. Tačiau būdavo galima rašyti tik prietaisą laikant statmenai. Išradimą platinti nesisekė, kol apie jį nesužinojo apsukrus verslininkas M.Bichas. Patobulinti rašikliai sparčiai paplito pasaulyje. „Bic” firma žengė dar vieną žingsnį – 1972 metais sukūrė vienkartinius žiebtuvėlius, o po kelerių metų – skutimosi peiliukus. Dabar kasmet parduodama apie 22 milijonai rašiklių, perpus mažiau – vienkartinių peiliukų, apie 4 milijonus žiebtuvėlių.
Kas bus rytoj?
Vienkartinių daiktų vis daugėja. Praėjusio amžiaus pabaigoje pavyko sukurti vienkartinius lęšius akims. Firma „Johnson & Johnson” išradimui skyrė net 200 milijonų dolerių. Vėliau šią technologiją perpirko kita garsi firma.
Gana dviprasmiška, bet pamokanti to meto vienkartinių lęšių reklama: „Žavus jaunuolis prabangiame automobilyje, apsuptas žavingų merginų, sako: „Pamyliu ir išmetu”… Yra filosofų, tvirtinančių, kad būtis apsprendžia sąmonę.
Vis tik vienkartinis vienadieniškumas susilaukia vis daugiau priešininkų, kurie tvirtina, kad visa tai – nuasmenintas, bedvasis globalizacijos produktas. Žmones baugina grėsmingai augantys ir žemėje sunkiai suvaldomi atliekų kalnai, kurie ne tik mums kelia mirtiną pavojų. Iš užsienio paplūdimių sugrįžę poilsiautojai tvirtina jau matę skelbimus, kad ypač reikia saugotis vienkartinių švirkštų, paliktų smėlyje.
Julius Lenčiauskas