Minsko kalėjimą lietuviui primena košmarai

Vilnietis verslininkas Vidmantas Matulaitis dar negreitai ryšis keliauti į kaimyninę Baltarusiją.

Bendrovės „Lukas“ direktorius buvo uždarytas į Minsko kalėjimą, kur praleido dvejus metus.

Baltarusijos firmoms popierių pardavinėjusios įmonės vadovas taip ir neišgirdo nė vieno įrodymo, kad jis yra kaltas.

V.Matulaitis buvo sulaikytas ir apkaltintas tarptautinės kriminalinės grupuotės sukūrimu ir vadovavimu jai.

Prisimindamas nelaisvės košmarus verslininkas teigė Minsko kalėjime išgyvenęs tik iš namiškių siuntų.

Apkaltino grupuotės įkūrimu

Bendrovė „Lukas“, kuriai vadovauja V.Matulaitis, jau keturiolika metų Europos šalyse sėkmingai prekiauja popieriumi.

2003 metų rudens dieną pas verslo partnerius į Minską vykęs vilnietis buvo sulaikytas ir uždarytas į tardymo izoliatorių.

Apie tai, jog kažkas gresia, verslininkas pajuto dar tada, kai pasienyje, grįžtant namo, muitininkai atsisakė atiduoti pasą.

V.Matulaitis prisimena buvęs be jokių aiškinimų įgrūstas į automobilį ir išvežtas į Minską.

Tik kitos dienos vakare jis sužinojo, kad yra įtariamas tarptautinės nusikalstamos grupuotės įkūrimu ir vadovavimu.

„Sunku atpasakoti tą reakciją, kai sužinojau šią naujieną. Niekas neskubėjo man paaiškinti visų aplinkybių. Baltarusijai – labai toli iki demokratinio pasaulio.

Susidarė įspūdis, kad kaltintojai vadovaujasi tik nuomonėmis, kurias dažnai keičia, o ne konkrečiais įrodymais“, – prisimena sunkiausias valandas V.Matulaitis.

Pirkėjai sumažindavo vertę

Tik vėliau verslininkas sužinojo, kad yra kaltinamas mokesčių nemokėjimu. Jam sunkiai sekėsi įrodyti, kad į Baltarusiją įvežamo popieriaus vertę mažindavo produkcijos pirkėjai, o ne jis.

„Popierių jau Lietuvoje įsigydavo pirkėjai iš Baltarusijos. Kol produkcija pasiekdavo Minską, mūsų popierius būdavo pakeitęs jau po keletą savininkų, dažniausiai įregistruotų lengvatinės prekybos zonose“, – paaiškino V.Matulaitis.

Galiausiai prokurorai patikėjo, kad lietuvis mažai kuo galėjo prisidėti prie neva Baltarusijos mokesčių grobstymo.

Todėl verslininkas tegavo 2,5 metų kalėjimo.

Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti muitinės darbuotojai, įvairūs Baltarusijos verslininkai. Kai kurie jų gavo po 9-13 metų.

Amnestija – pergalės proga

„Ten niekas nenorėjo pripažinti, kad mane sulaikydami suklydo. Todėl priteisė tiek metų, kiek jau buvau atsėdėjęs“, – sakė visą laiką savo kaltę neigęs bendrovės vadovas.

Lietuvis pirma laiko buvo išleistas dėl amnestijos, kuri buvo suteikta švenčiant pergalės Antrajame pasauliniame kare 60-mečio proga.

Į Lukiškių tardymo izoliatorių panašiame kalėjime įmonės vadovas praleido 22 mėnesius. Jam teko sėdėti ir su kriminaliniais nusikaltėliais, ir su toje pačioje byloje apkaltintais muitininkais.

Verslininkas džiaugiasi, jog per visą įkalinimo laikotarpį jis nė karto neįsivėlė į jokius konfliktus: „Žinoma, nerašytų kalėjimo taisyklių reikėjo laikytis.

Tačiau greitai jas perpratau ir niekam nekėliau jokių rūpesčių“.

Labiausiai trūko oro

Bendrovės vadovas negali palyginti Lietuvos ir Baltarusijos kalėjimų. Niekada neteistas vyras už grotų atsidūrė pirmąsyk gyvenime.

„Visą laiką gyvenau perpildytose kamerose, kur labiausiai trūko gryno oro. Pats esu nerūkantis, o ventiliacijos ten nebuvo. Nesisklaidančius dūmus buvo sunkiausia ištverti“, – pasakojo V.Matulaitis, praleidęs kamerose, kur nuteistajam skiriama 2 kvadratiniai metrai ploto.

Tai, kad vyriškis – lietuvis, jo neišskirdavo iš kitų kalinių. „Luko“ vadovas nepajuto, kad prižiūrėtojai būtų nusistatę prieš jį.

Kaliniai drąsiai diskutuodavo apie politiką. Pasak V.Matulaičio, dauguma įkalintųjų peikė savo šalies prezidentą Aleksandrą Lukašenką.

Maistas – pasibaisėtinas

„Luko“ vadovas niekaip neįsivaizduoja, kaip Minsko kalėjime žmonės ištveria keletą metų.

„Ten maistas – pasibaisėtinas. Vienam kaliniui per dieną skiriama vienas litas maitinimui. Todėl išgyvenau tik dėl siuntinių, gautų iš Lietuvos. Nežinau, kaip ten galima išgyventi mintant tik sausomis košėmis“, – gūžčiojo pečiais vyriškis.

Parai kaliniams duodavo po šaukštą cukraus. Lietuvis labiausiai pasigedo pieno produktų, todėl grįžęs namo puolė godžiai jų valgyti.

Kalėjime jis numetė tik keturis kilogramus svorio. Jei ne namiškių pagalba, verslininko sveikatai Minsko kalėjimas būtų buvęs pražūtingas.

Lietuvoje vienam nuteistajam per dieną skiriama apie trys litai.

Išmoko žaisti domino

Kalėjime verslininkas rasdavo kuo užsiimti.

„Daugiausia vartydavau bylos medžiagą, kurioje apie mane arba nieko nerašydavo, arba tai vienoje, tai kitoje vietoje įterpdavo mano pavardę be jokių argumentų“, – pasakojo „Luko“ vadovas.

Kalinys iš Lietuvos irgi skaitydavo knygas, prie kurių ne visada spėdavo prisėsti laisvėje, žaisdavo šachmatais, kiti kaliniai verslininką išmokė žaisti domino.

„Svarbiausia – gerai susiplanuoti visą dieną. Tada susidaro įspūdis, kad esi užsiėmęs. Tai – padeda“, – pasakojo V.Matulaitis.

Lankytojų buvo nedaug

Minske įkalintą verslininką labiausiai palaikė šeima, žinios iš tėvynės. Jis juto ir Lietuvos ambasados Minske pagalbą.

Šiandien V.Matulaitis nelinkęs svarstyti, kas galėjo jam padėti į laisvę ištrūkti anksčiau, tačiau to nepadarė.

Verslininkas teigė nesusimąstęs, ar net neteisingai apkaltintą pilietį iš tiesų gina ir globoja Lietuvos valstybė, kaip tai parašyta kiekvieno asmens pase.

V.Matulaitį kalėjime lankė tiktai Lietuvos ambasados patarėjas Marius Nemanis ir advokatas.

Kalinį yra aplankę ir mūsų šalies Kalėjimų departamento atstovai. Tuo tarpu žmonai pavyko pamatyti savo vyrą Vidmantą tik du kartus – po pusvalandį.

Laiškai – tik rusų kalba

Susirašinėti su artimaisiais buvo leista tik po kelių mėnesių kalinimo. Ir tiktai rusų kalba.

Artimieji jam taip pat turėdavo atsakinėti tik rusiškai. Todėl verslininko duktė specialiai išmoko gerai rašyti šia kalba.

Vienu metu V.Matulaitis gaudavo Lietuvos laikraščius. Tarp jų ir „Lietuvos rytą“, aprašiusį verslininko įkalinimą.

„Man padėjo žinojimas, jog Lietuvoje manęs nelaiko grupuotės vadeiva“, – sakė verslininkas.

Verslo partneriai iš visos Europos V.Matulaičio šeimos nariams bei „Luko“ darbuotojams pradėjo siūlyti įvairios pagalbos.

Į kalėjimą – už smulkmenas

Baltarusijos teismų lietuvis negalėtų pavadinti nepriklausomais: „Esu įsitikinęs, kad kaltintojai vadovavosi aukščiausiosios valdžios nurodymais. Apie teismų nepriklausomumą Baltarusijoje būtų juokinga kalbėti“.

Pasak jo, į kalėjimą Minske sodinami žmonės dėl menkiausių smulkmenų. Kartu su juo kameroje sėdėjo kelių didelių įmonių vadovai, nuteisti už tai, kad pradingo kažkokios šluotos.

Verslininkas yra matęs ir kalinių, kurie už nedidelius nusikaltimus buvo uždaryti netgi dešimtims metų.

„Kol A.Lukašenka ten bus valdžioje, į šią šalį aš tikrai negrįšiu.

Ką patarčiau kitiems verslininkams? Jiems reikėtų gerai jausti pulsą Baltarusijoje, nes bet kurią akimirką šioje šalyje gali prarasti laisvę. Ir nesužinoti, už ką“, – kalbėjo V.Matulaitis.

Labiausiai baiminasi dėl šeimos

Jau 14 metų popieriaus prekybos verslu užsiimantis V.Matulaitis šiandien labiausiai baiminasi dėl šeimos.

„Buvau šokiruotas ne tiktai aš, bet ir visa mano šeima.

Tikiuosi, ši istorija mano šeimos nariams nepaliks didelių randų“, – vylėsi trijų vaikų tėvas.

Verslininkas džiaugėsi, kad po šoko sukeltos ligos jau sveiksta žmona, gyvenimas po truputį grįžta į senas vėžes.

Marius Jokūbaitis

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Justicija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.