Prie Mesinos sąsiaurio, skiriančio Siciliją ir Italiją, pasitinka fėja Morgana. Ji vylingai moja – dirba savo darbą ir, kaip kadaise, laukia, kada į jos baisų glėbį paklius apkvaišinta ir suklaidinta sudužti pasmerkto laivo įgula. Kad ir kaip stengtųsi, savo galias ji jau prarado – likęs tik fatamorganos, optinės apgaulės, miražo grožis.
Tikrai gražios tos oro pilys, jeigu pasitaikys laimė jas išvysti: kolonos, bokštai, rūmai, bendro vaizdo nėmaž nedarkantys griuvėsiai. Kai Mesinos mieste, Sicilijoje, akis kreipsi į Italiją, tolumoje pakibs padidintas ir padaugintas, šiek tiek pakraipytas ir mirguliuojantis besikeičiantis tos pačios Mesinos vaizdas. Ir atvirkščiai, jei į Siciliją žvelgsi iš Italijos miesto Reggio, fėja Morgana toliuose išpaišys jo vaizdą. Tokie vaizdiniai pražūtingai suklaidindavo senovės jūreivius.
Iš tiesų Sicilija pramirga kaip miražas. Ir jeigu esi turistas, atvykęs smalsauti ir poilsiauti, sala apkerės kaip Morgana, apsuks galvą, apduos, privaišins, nugirdys. Bet jei tektų čia gyventi, ji tučtuojau taptų tokia pat reali kaip negailestinga vasaros kaitra.
Kuo kvepia aistra
Yra keliauninkų, mėgstančių aplankytą vietovę sieti su jiems įstrigusiu skoniu ir kvapu. Sicilijoje dėl šito sunkoka apsispręsti. Ji asocijuojasi su migdolinės tešlos pyragaičiais. Bet gal vis dėlto su mandarinų likeriu? Nė kiek ne mažiau su kitu „ugningu” likeriu – „Etnos liepsnos”. Ne, su gaiviais „kruvinaisiais” apelsinais. Su avių pieno sūriais. Su… Su…
O kvapas – jūros, žemės, citrusų ir aistros. Specialų aromatą savo įkvėpimo žemei paskyrė dizaineriai Domenico Dolce ir Stefano Gabbana. Jų mados namų užsakymu sukurti kvepalai „Sicily” turėtų žavėti salos gerbėjas. Citrusams čia atstovauja bergamotė, rytietiškojo pasaulio įtakai – santalas, juslingumui – rožė, tyrumui – jazminas. Tiesa, S.Gabbana – milanietis, tačiau D.Dolce jį užkrėtė meile savo gimtinei. Jie ir išgarsėjo per Siciliją. Įgyvendinant pirmąją vyrukų kolekciją (1985-aisiais – palyginti neseniai, o atrodo, kad pora mados olimpe karaliauja visą amžinybę), nemažai paplušėjo auksarankės sicilietės rankdarbių meistrės. Antroji Dolce&Gabbana kolekcija, labai ryškiai išsiskyrusi iš tuomečių jų kolegų ir konkurentų darbų, pelnė dizaineriams neginčijamą pripažinimą. Joje sušvito Sicilijos moteris: ugninga viliokė, o drauge – santūri ir net atšiauri, prisirišusi prie šeimos ir bažnyčios, tradicijų paisanti sodietė, liaudies atstovė, šmėkščiojanti populiariajame Giuseppe Tomasi di Lampedusos romane „Leopardas”, Giovanni Vergos veristinėse novelėse, Renato Guttuso (sovietų itin liaupsinto tapytojo) paveiksluose. Rožančius dizaineriai pavertė vėriniais, o erotinį žavesį, vėliau tapusį visos jų kūrybos „arkliuku”, išgavo apatinių drabužių variacijomis. Gal netikėta, bet didžioji kolekcijos įkvėpėja – Santuca, G.Vergos „Kaimo garbės” herojė (turbūt pamenate, kaip sėkmingai Santucą sudainavo Violeta Urmana to paties pavadinimo pagal tą pačią novelę sukurtoje veristinėje operoje). Ką ir besakyti: suderinę „glamour” ir verizmą, D.Dolce ir S.Gabbana iš naujo atrado ir pašlovino „viduržemiškumą”.
Gyvenimas šalia ugnikalnio
Sicilijoje dreba žemė ir burbuliuoja ugnikalniai. Nuolat ugnimi pasispjaudo Strombolio salos, į kurią plaukia garlaiviai arba keltai iš Mesinos, vulkanas. Sako, naktį vaizdas nepaprastas – plaikstosi ugnies liežuviai, rūksta dūmai, kyla pelenai, o kalno šlaitais žemyn į jūrą šimtais gyvačiukių teka lava. Teka įprastu maršrutu – ilgainiui susiformavusiais kanalais, o jei būtų kitaip, vietos gyventojai, kurių salelėje apie keturis šimtus, nesijaustų tokie ramūs. Kas čia žino, ar apskritai labai jau jie ramūs gyvendami ugnikalnio pašonėje, bet patys tvirtina, kad taip. Strombolis – pati vaizdžiausia Eolijos (arba Lipario) salyno salų. Eolai buvę bent keli: vienas graikų vėjų dievas, kitas – mirtingas karalius; kurio iš jų vardu pavadintas salynas, nežinia. Būtų galima sakyti, kad Strombolis ištisai kalnuotas, tačiau neklystume įvardiję jį tiesiog sala vulkanu. Nepaisydami nieko čia gyvena žmonės – su savo bažnyčiomis ir barais, laukia laiškų ir vasarotojų (Strombolis, kaip ir kitos salos, turi atskirą pašto indeksą). Ir gyveno nuo seniausių laikų: Eolijos salose ir prekiauta, ir kariauta, čia plėšikavo piratai, liepsnojo gaisrai, nuolat vyko atstatymo darbai. Kasinėjant Strombolyje buvo aptiktas IV-III a. pr. Kr. nekropolis. Rastose terakotose pavaizduoti Menandro komedijų personažai – vadinasi, nepamiršdavo žmonės pasilinksminti. Vasarą salos gyventojų skaičių ryškiai padidina kokie keturi tūkstančiai vasarotojų, įskaitant D.Dolce ir S.Gabbaną, turinčius čia vilą. Dizaineriai sukūrė itin rafinuotą jos interjerą.
Netoli nuo Strombolio jūroje dunkso viduramžių pilį primenanti gigantiška uola Strombolicchio, kažkada buvusi vulkanu. 43 metrų aukštyje čia įrengta apžvalgos aikštelė, į kurią reikia kopti laiptais (vietomis jie statyti specialiai, vietomis tiesiog iškirsti uoloje). Užkopusiesiems – atlygis: aplinkui jūros žydrynė, nusėta salelių salelyčių, pietuose regėti Sicilijos, rytuose – Italijos krantai. Perliukas apžvalginių vaizdų kolekcininkams.
Ant kiklopo buveinės
„Teatrališkojoje” Sicilijoje galima kolekcionuoti antikos teatrų vaizdus. Įspūdingi jie Taorminoje (mieste, kurio teatro festivalyje visada laukiamas Eimuntas Nekrošius), Sirakūzuose, Sedžestoje. Galima – antikos šventyklas. Čia nepralenkiamas Agridžentas su savo Šventyklų slėniu. Tačiau dar nepaprasčiau rinkti ugnikalnius. Rinkinys gerokai pasipildys, ypač jei iki tol jame puikavosi vienas vienintelis Vezuvijus. Apie Strombolį jau kalbėjome. Dar arčiau už jį (plaukiant nuo Mesinos) plyti Vulkano sala. Šioje nedidelėje erdvėje galima pamatyti tris nebeveikiančius ir vieną iki šiol aktyvų Fosos ugnikalnį.
Vis dėlto Sicilijos ugnikalnių karalienė – Etna, aukščiausias Sicilijos kalnas, aukščiausias Europos ugnikalnis, ugnies dievo Vulkano kalvė, į kurią už nemažą sumą galima pakilti keltuvu arba ne mažiau įspūdingai – visureigiu. Kylant keltuvu aiškiai matyti augmenijos kaita: citrusinių augalų sodus ir vynuogynus keičia kaštonai ir riešutmedžiai, dar aukščiau ąžuolai, eglės, bukai. Susiruošus į tokias aukštybes reikėtų nepamiršti šiltesnių drabužių (apačioje – pirtis, viršuje – šaldytuvas), taip pat nepatartina rengtis šviesiai, balti apdarai iškart pajuosta. Kai kurių gidų pomėgis – bauginti turistus ir aštrinti jų įspūdžius: neva jau girdėti, kaip suburbuliavo ketinanti ištrūkti iš tamsybių nelaisvės lava. Smalsu tai smalsu, bet nesinori sulaukti graikų mąstytojo Empedoklio baigties. Šį vyrą, pasak legendos, pražudė smalsumas, tiesa, mokslinis. Trokšdamas sužinoti, kas gi vyksta ten, viduje, Empedoklis nugarmėjo tiesiai į kraterį. Už per didelį smalsumą dažnai baudžiama. Štai ir Homero Odisėją vėlesnių laikų poetas Dantė įkurdino pragare – vis dėl to smalsumo. Odisėjas susijęs su Etna. Homeras ugnikalnį pavaizdavo kaip Polifemo buveinę, kurioje vienaakis kiklopas įkalino Itakėn plaukiantį keliauninką ir jo bičiulius… Vienas senųjų Etnos išsiveržimų aprašytas antikos autorių Pindaro ir Eschilo. Daugybę kartų ugnikalnis veržėsi ir devynioliktame, ir dvidešimtame amžiuje. Jis stūkso netoli Katanijos miesto, į kurį užsakomaisiais reisais skrendama ir iš Lietuvos.
Istorija, kurią galima suvalgyti
Sicilija, didžiausia Viduržemio jūros sala, plotu perpus mažesnė už Lietuvą, o štai gyventojų čia dvigubai daugiau negu pas mus. Nuo 1927 metų jos teritorija suskirstyta į devynias provincijas: Agridžento, Kaltanisetos, Katanijos, Enos, Mesinos, Palermo, Ragūzos, Sirakūzų ir Trapanio. Nė vienos nederėtų nuvertinti iš anksto. Jei tik leidžia galimybės, pasisukioti reikia visur, nes visur atsiras ką pažiūrėti ir ko paskanauti. Siciliečiai noriai bendrauja, kartais net pernelyg, todėl jei tik yra poreikis, iš jų galima sužinoti aibes turistiniuose vadovuose nepateikiamos informacijos. Pavyzdžiui, kad penktadienis siciliečiams laiminga diena, šią dieną pasaulį išvydusieji laikomi sėkmės kūdikiais. Arba kad Ragūzos asilas – Sicilijos vertybė. Dar prieš keletą dešimtmečių asilai visur traukė arklus ir akėčias, suko malimo įrenginius, tampė nešulius. Šiandien jų poreikis kiek sumažėjo, o Ragūzos asilams kaip rūšiai netgi gresia išnykti. Mažai kas žino asilės pieno vertę – jis idealus naujagimiams maitinti, ypač tiems, kurie alergiški karvės pienui. Susikūrusi net asilės pieno populiarinimo draugija.
Sicilijos vynai ir alyvuogių aliejai – ištisi pasauliai. Jiems pažinti leidžiami specialūs vadovai. Citrusų, sūrių ir saldėsių pasaulius jau beveik įmanoma aprėpti. Sicilija apskritai – savitas mikrokosmosas, arena, kurioje susidurdavo ir susieidavo skirtingos rasės, religijos, kalbos. Ainiams ir turistams liko jų buvimą liudijantys pėdsakai. Ne vien istoriniai paminklai ir ne vien ore tvyranti neapčiuopama genius loci. Painią ir sudėtingą salos istoriją galima išvynioti nagrinėjant… siciliečių virtuvę. Antikos laikais čia kaktomuša susidūrė Graikija ir Kartagina, vėliau krikščioniškasis ir arabiškasis pasauliai, dar vėliau okupantai prancūzai ir ispanai. Daug svetimšalių grobikų mačiusi Sicilija iš visų atneštinių kultūrų perėmė tinkamas ir patinkančias kulinarines tradicijas. Iš prancūzų – svogūną, iš ispanų – baklažaną. Iš arabų išmoko visur dėti razinų, pušų riešutėlių ir migdolų. Nuo renesanso laikų gaminant mėsos patiekalus, kad būtų pikantiškiau, naudojamas medus ir cukrus. Tiesa, Sicilijoje mėsą nurungia žuvys: tunai, kardžuvės, sardinės ir t. t. Ir, žinoma, jūros gėrybės. Labai populiarus tuno kepsnys su svogūnais. Mesinietiška žuvis (su aliejumi, pomidorais, svogūnais, salierais, alyvuogėmis, kaparėliais ir bulvėmis). Sardinės, įdarytos tarkuota sicilietiška duona ir sūriu, pušies riešutais ir razinomis. Makaronai su sardinėmis (išvirti su laukiniais kvapiaisias krapais makaronai sluoksniuojami su žuvimis ir kepami orkaitėje). Cuscusu (sriuba iš kuskuso ir tam tikros žuvies – tai arabiškas receptas). Makaronai su baklažanais. Sepijų rašalu dažyti spagečiai. Beje, XVI amžiaus Italijoje makaronai dar buvo laikomi keistenybe arba prabanga, užtat siciliečiai jau tada buvo praminti makaronų valgytojais.
Siciliečių virtuvė – Viduržemio jūros dietos arba tiesiog sveikos mitybos pavyzdys. Salos gyventojai puikuojasi, kad jų mityba kitas tautas priartina prie Viduržemio jūros.
Savitumas – ginklas nuo globalizacijos
Na, o nenusiteikusiems tiek daug valgyti keliautojams galima rinktis teminius kelionių maršrutus ir taip pažinti salos istoriją: yra priešistorinių laikų, yra finikiečių ir kartaginiečių, graikų ir romėnų, normandų, Sicilijos baroko maršrutai – siūlomi tikri istoriniai kultūriniai žygiai. Galima lankytis šventėse. Sostinė Palermas savo globėjos šventosios Rozalijos dieną triukšmingai švenčia liepą, Agridžentas migdolų šventę – vasarį. Porinių metų gegužę ir birželį antikinio teatro festivaliai vyksta Sirakūzuose, neporiniais metais – Sedžestoje. Apsistojus kuriame nors mieste galima tiesiog važinėti į ekskursijas (jos palyginti sklandžiai organizuojamos). Pavyzdžiui, iš vieno populiariausių Jonijos jūros kurortų Giardini Naxos, gulte apgulto vokiečių poilsiautojų, patogiai nuvyksite ir į Taorminą, ir į Sirakūzus, ir prie Etnos. Iš Palermo į specialiai turistams rengiamas ekskursijas nukeliausite kur tik norite.
Kas nevažiuoja patirti svajonės, kuri vadinasi Sicilija, siciliečiai nuveža ar nusiunčia ją patys. Sicilijos vynai ir alyvuogių aliejai per pastaruosius penkiolika metų tapo salos ambasadoriais pasaulyje. Visai neseniai Lietuvoje viešėję siciliečiai, atvykę penkioliktųjų Lietuvos ir Italijos diplomatinių santykių atkūrimo metinių proga, aiškino, kad tradicijų puoselėjimas, unikalumo išlaikymas – geras ginklas nuo globalizacijos. Taip sakė ir Lorenzo Guardino iš Šiakos (Šiaka – pajūrio kurortas, garsus senu ir spalvingu karnavalu, galbūt likusiu iš antikos saturnalijų), pristatęs vieną Sicilijos konditerijos šedevrų – cucchitelle, vieno kąsnio migdolinės tešlos pyragaičius, įdarytus jaunų cukinijų marmeladu. Receptas atkeliavęs iš tolimos praeities, tokius saldumynus gamino vieno itin uždaro moterų vienuolyno seserys. Iki šiol šie skanėstai gaminami rankomis.