Į literatūrą atėjo kasdienybės kalba

Kodėl tavo kūryboje tiek daug keiksmažodžių?” – rašytojo Herkaus Kunčiaus paklausė literatūros kritikas Valentinas Sventickas. „Tikriausiai tekste, kuris buvo rašomas, jie buvo būtini”, – atsakė šis.

Toks pokalbis vyko Vilniaus rašytojų klube. Ten buvo surengta diskusija „Barbarizmai, žargonas ir keiksmažodžiai šiuolaikinių lietuvių rašytojų kūryboje”. „Man ilgai atrodė, kad lietuviai linkę į santūrumą ir nemaniau, kad į mūsų literatūrą keiksmažodžiai įsilies didesniu srautu negu į Kristijono Donelaičio „Metus”, – per renginį sakė literatūros kritikas Valentinas Sventickas. – Bet padėtis tikrai pasikeitė. Galima daryti prielaidą, kad kasdienybės kalba su visais jos elementais atėjo į literatūrą kartu su visuomenės laisvėjimu nepriklausomybės pradžioje.”

V.Sventickas priminė autorių teises, kurias gina įstatymas, tad kūrėjas gali sutikti arba nesutikti su siūlomu taisymu. Tačiau greta yra ir Lietuvių kalbos įstatymas. Čia ir atsiranda įtampos laukas, kuriame reikia visiems susivokti.

„Kansaras”

Kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas sakė, kad naujojo Kalbos įstatymo projekte bus siūloma įrašyti nuostatą, jog meniniais sumetimais bus pateisinami kai kurie keiksmažodžiai, barbarizmai, žargonas.

V.Sventickas prisiminė, kad kalbininkas, redagavęs rašytojo Alvydo Šlepiko knygą „Lietaus dievas”, nežinojo, ką reiškia žodis „kansaras”. „Žmonės kaip rašė, taip ir rašys, – tvirtino A.Šlepikas. – Tiesiog reikia atskirti literatūrinę kūrybą nuo šiaip rašto. Autoriai tikrai nesistengia sumenkinti lietuvių kalbos arba jos paminti ir užpilti srutomis. Bet jei knygoje kalbėtųsi du kombainininkai ir vienas kitam sakytų: „Na tu ir paikšas”, – man atrodo, kad skaitytojas pamanytų: autorius yra durnius. Tad autorius ir rašo, kad kombainininkas kombainininkui sako: „Durnius.” Nežinau, kodėl tuo reikėtų stebėtis.” Rašytojo Herkaus Kunčiaus teigimu, gyvename nesterilioje aplinkoje ir kalbame atitinkama kalba. Viskas priklauso nuo rašytojo, ką jis nori parašyti ir kokią kalbą vartoti. „Kartais norisi peržengti ribą ir privesti tekstą iki visiškos beprasmybės, burzgesio. Tai ne kalbos dalykai, o tam tikrų estetinių tikslų siekis”, – sakė H.Kunčius.

Turi būti saikas

Dr. Jurgos Girčienės manymu, jeigu ne bendrinės kalbos elementų buvimas tekstuose motyvuotas, jie netrukdo. „Mes visi puikiai žinome, kad žodžio galia nepaprastai didelė – jis gali ir žeisti, ir gydyti, – teigė prof. habil. dr. Evalda Jakaitienė. – Vieniems rašytojams galią turi labai graži ir sterili kalba, retoriniai žodžiai, kitiems atrodo, kad galią turi žodžiai, apie kuriuos mes šiandien kalbame, kuriuos vadiname bendrinės kalbos paribiu arba net užribiu. Nesu iš tų kalbininkų, kurie būtinai juos taisytų, bet turi būti saikas.”

„Išdūrė”

„Visuomenė – struktūriškai susiskaidžiusi. Ir versle, ir politikoje yra nelabai švarių žmonių, su nelabai švariais pinigais ir nelabai švaria kalba. Tokie žmonės, būdami matomi, daro įtaką kalbai. Todėl nieko nenustebinsi pasakęs, kad kas nors ką nors „išdūrė” ir panašiai”, – sakė „Gimtosios kalbos” žurnalo redaktorė Rita Urniežiūtė. Ji pažymėjo: jeigu literatūros kūrinys geras ir jo veikėjai apsirengę savo tiesiogine kalba kaip tam tikru drabužiu, tokį kūrinį malonu skaityti. Net jei jame yra keiksmažodžių.

„Rašytojas arba turi talentą, arba ne, – įsitikinusi Kalbos komisijos pirmininko pavaduotoja Jūratė Palionytė. – Jei jis neturi stiliaus, keiksmažodžiai, barbarizmai ar dar kas nors atrodys baisiausia šlykštybė, ir tokio kūrinio nesinorės skaityti. Jei rašytojas talentingas ir jaučia stilių, viskas bus gerai.”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.