Trakų bažnyčioje atidengus unikalių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikus menančių XV a. freskų fragmentus, dailės istorikai vėl skambina pavojaus varpais dėl įsigalėjusio atsainaus požiūrio į mokslinius tyrimus
Šiandien Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas kartu su Alternatyvia kultūros paveldo komisija, kurią sudaro 16 visuomeninių organizacijų, Seime rengia forumą „Paveldas ir visuomenė”. Bus pristatytos aštuonios ypač aktualios paveldosaugos temos. Tikimasi karštų diskusijų aptariant kultūros paveldo apsaugos sistemą ir ieškant būdų spręsti neatidėliotinas problemas.
Forumo išvakarėse LŽ žurnalistė kalbino Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėją, Dailės istorikų draugijos atstovę daktarę Giedrę Mickūnaitę.
Viduramžius menanti jungtis
– Kuo ypatingi Trakų bažnyčios radiniai?
– Trakų parapinėje Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje atidengti Vytauto laikų sienų tapybos fragmentai. Neabejotina, kad tai itin vertingas XV a. meno kūrinys, jis prilygintinas pasaulinio paveldo objektui – garsiajam Liublino pilies (Lenkija) Švč. Trejybės koplyčios dekorui, kurį 1418 metais nutapė iš Lietuvos atvykęs meistras Andrius.
Viduramžių Lietuvos valdovai mėgo bizantinę dailę, o Lietuva buvo šalis, kuri „eksportavo” į Lenkiją bizantinę tapybą. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi iš Lietuvos kviesti meistrai dirbo Krokuvoje, Liubline bei kituose miestuose. Ši tradicija gyvavo per visą XV a. Tačiau Lietuvoje, kuri vadinama tiltu tarp Rytų ir Vakarų, bizantinės tapybos kūrinių beveik neliko. Vienintelis išlikęs pavyzdys – 1985 m. Vilniaus katedros kriptoje rasta freska „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Evangelistu Jonu”.
Todėl Trakų bažnyčioje atidengta tapyba itin vertinga – tarsi trūkstama jungtis viduramžių dailėje nuo rytinių Juodosios jūros ir Viduržemio jūrų pakrančių iki Gotlando salos Baltijos jūroje.
Kronikos intriga
– Kas pavaizduota freskose?
– Atidengti tik fragmentai. Todėl ir šventieji dar nežinomi, neidentifikuoti. Jie rasti ant šiaurinės navos sienų, pietinėje navoje matyti laiminanti ranka, draperijos detalės.
Tačiau jau galima kalbėti apie istoriniais šaltiniais paremtas prielaidas. Intriguoja XVI a. pradžios Martyno Kromerio kronikos žinutė, kurioje, aprašęs didžiojo kunigaikščio Vytauto veiklą ir išvaizdą, pridūrė, kad Vytautas atrodęs kaip ir atvaizde ant Trakų bažnyčios sienos.
Trumpa pastaba neleidžia suprasti, ar kronikininkas minėjo freską, ar paveikslą. Tai, kad fundatoriaus Jogailos atvaizdas puošia Liublino koplyčios sienas, leidžia manyti, jog Trakų bažnyčioje buvo ir Vytauto portretinė freska. Galbūt ją tebeslepia tinkas, nes liko daug netyrinėtų bažnyčios sienų.
Seniai žinota
– Kaip pavyko rasti vertingas freskas?
– Praėjusių metų rudenį polichromijos tyrėjas Vytautas Raila, nugrandęs keletą tinko sluoksnių, atsitiktinai atidengė bizantinio stiliaus šventųjų figūrų, vynmedžių, granatmedžių, draperijų, ornamentų, įrašų detales.
Nelabai supratęs, ką rado, V.Raila kreipėsi į Dailės istorikų draugiją ir į mane, tyrinėjančią viduramžių sienų tapybą. Šis atradimas dailės istorikus nudžiugino, bet nenustebino, nes dar kartą atskleidė šių dienų restauravimo darbų paradoksus. Juk dar XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos bažnyčios istorikai Symonas Mankiewiczius ir Albertas Kojelavičius-Vijūkas rašė, jog šios 1409 metais Vytauto statytos bažnyčios sienos buvo „senoviškai graikišku būdu” ištapytos, kad 1645 metais freskos dar puošė bažnyčios presbiteriją.
– Tai koks čia atsitiktinumas?
– Ir man atrodo, kad šis atsitiktinumas nėra visiškai netikėtas. Pagal dabartinį bažnyčios restauravimo projektą tose vietose, kur rasta tapybos, buvo planuojama eksponuoti gotikinį mūrą.
Tai rodo darbo avantiūrizmą, kai projektuojama net nepasidomėjus, kas žinoma apie objektą, ko ten galima ieškoti ir tikėtis.
Juk mano minėti rašytiniai šaltiniai apie objektą – ne kur nors Italijoje ar privačiuose archyvuose, o čia pat, ranka pasiekiami. Štai A.Kojelavičiaus-Vijūko „Įvairenybės apie bažnyčios padėtį Lietuvoje”, kur aprašyta Trakų bažnyčia, visai neseniai išleista pakartotinai.
Dar išsamiau apie bažnyčią rašė S.Mankiewiczius 1645 metais Vilniuje lenkų kalba išleistoje knygelėje „Apie Trakų parapinę bažnyčią, Švenčiausiosios Mergelės Marijos stebuklais pagarsėjusią ir kanauninko Symono Mankiewiczaus papasakotą”.
Pamirškime jubiliejų
– Koks jūsų pranešimo Seime tikslas?
– Noriu kalbėti apie šiuolaikinio restauravimo paradoksus, atkreipti dėmesį į problemą, kurią bent dabar, išrinkus naują Valstybinės kultūros paveldo komisiją, būtina išspręsti.
Juk šiandien restauravimas iš esmės prilyginamas statyboms. Skelbiamas konkursas, rengiamas projektas, skiriamas finansavimas ir tik po to atliekami tyrimai. O juk tūrėtų būti atvirkščiai. Tik įvertinus tyrimų išvadas reikėtų galvoti, ką ir kaip galime dirbti, ką vertėtų konservuoti iki tų laikų, kol būsime turtingesni, bus pažangesnės technologijos.
– Apie tai jau kalbama beveik dvidešimt metų!
– Taip, dailės istorikai ne kartą apie tai kalbėjo. Problema atsirado, kai išardžius Paminklų konservavimo institutą visa restauravimo praktika prilyginta projektavimui.
Dabar projektavimo firma gauna finansavimą ir (kaip Trakų bažnyčios atveju) imasi darbo nesukdama galvos dėl istorinių šaltinių, ekspertų vertinimų, naujausių mokslinių tyrimų.
Dabartinis bažnyčios restauravimo projektas sudarytas remiantis sovietmečiu Trakus tyrinėjusio Stanislovo Mikulionio vizija, kuri mūsų laikais ne tik naivoka, bet ir sulaukė mokslininkų kritikos.
– Kas rašoma įstatymuose?
– Yra tik moralinis įpareigojimas saugoti kultūros paveldą, bet niekur nenurodoma, kad būtinas mokslininkų tyrėjų dalyvavimas.
Todėl ir neramu, kad numačius bažnyčią restauruoti Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui, kurį minėsime 2009-aisiais, per skubėjimą nebūtų padaryta klaidų.