Vakar sostinėje prasidėjo vienuoliktasis Vilniaus festivalis. Festivalio vadovas Gintautas Kėvišas pasakoja apie prestižinio ir solidaus renginio šių metų įdomybes ir užkulisius.
– Jau įprasta, kad į Vilniaus festivalį atvyksta ryškiausios pasaulio muzikos žvaigždės. Kuo išskirtinis šių metų festivalis?
– Vienas iš svarbiausių šių metų festivalio kūrinių – J.S.Bacho „Pasija pagal Joną”. Vienas labiausiai pripažintų pasaulio režisierių Robertas Wilsonas pastatė šį retai kada pasaulio teatruose inscenizuojamą oratorinį J.S.Bacho kūrinį. Tai bendras Paryžiaus „Chatelet” teatro, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei „Vilniaus festivalio 2007” pastatymas. Premjera „Chatelet” teatre jau įvyko šių metų kovą. Antroji premjera vakar pradėjo Vilniaus festivalį (žiūrovai šį kūrinį matys dar ir šiandien).
Kiekvienas R.Wilsono pastatymas operos teatre, kad ir kur jis būtų, – išskirtinis įvykis. Tą patvirtina gausybė žurnalistų ir meno kritikų, sekančių jo naujus darbus. R.Wilsonas nesivaiko lengvo pripažinimo, jo darbai nėra orientuoti į kiekvieną žiūrovą. Menininko darbas paprastai yra iki galo apmąstytas ir labai švarus savo estetiniu sprendimu.
– Tad gal dėl tos priežasties šiemet į festivalį filmuoti atvyksta ir tarptautinis muzikinis TV kanalas „Mezzo”, pasaulio muzikos gerbėjams siūlantis tik labai įdomius, išskirtinius kūrinius. O ką galite pažymėti iš koncertų, skirtų platesnei auditorijai?
– Džiazo mėgėjus tikrai sudomins vieno žymiausių pasaulyje džiazo muzikantų Wyntono Marsalio, kuris laikomas Naujojo Orleano džiazo simboliu, pasirodymas. Šis garsusis trimitininkas į Vilnių atvyks su Linkolno menų centro džiazo orkestru. Baltijos šalyse jis niekada nėra buvęs. Gana ilgai siekiau, kad W.Marsalis atvyktų į Lietuvą. Ne kartą esu kalbėjęs su juo telefonu, susitikęs Zalcburgo
festivalyje. Manau, kad iš mano pasakojimų jis gana daug žino apie mūsų kraštą. Dėl to esu patenkintas, kad Lietuvos publika pagaliau galės susipažinti su šiuo muziku.
Dar vienas įdomesnių koncertų – bričių trombonininkių kvarteto „Bones Apart” pasirodymas. Jos atlieka labai įvairią muziką.
– Kas festivalyje nesikeičia jau vienuoliktus metus?
– Nuo pirmojo festivalio 1997 metais kiekviename skamba specialiai užsakyti lietuvių autorių kūriniai. Per dešimt metų jau susikaupė nemaža tokių kūrinių biblioteka (du baletai, opera, trys simfonijos, trys oratorijos, aibė kitų mažesnių kūrinių). Anksčiau orientavomės į tuos kompozitorius, kuriems dabar apie 50 metų ir daugiau. Nuo praėjusių metų atsigręžėme į jaunąją kartą. Šiemet Vilniaus festivalis užsakymą pateikė jaunosios kartos gabiai, talentingai kompozitorei Ramintai Šerkšnytei. Nacionalinis simfoninis orkestras atliks jos kantatą-oratoriją „Saulėlydžio ir aušros giesmės”, diriguos Robertas Šervenikas. Jis pastaruoju metu atlieka beveik visų lietuvių autorių naujausius kūrinius ir tampa viena centrinių muzikinio gyvenimo figūrų.
Kiekvienais metais viena pagrindinių festivalio pozicijų skiriama lietuvių atlikėjui. Dažniausiai tai būna rečitalis, matyt, viena sunkiausių koncertinių formų. Šiemet koncertuos pripažintas operos solistas Vytautas Juozapaitis, kuris pasirodys nauju amplua.
Kitas išskirtinis festivalio bruožas – publikai pristatomi orkestrai. Pas mus buvo atvykę žymūs pasaulio kolektyvai – Milano „La Scalos” orkestras su dirigentu Riccardo Mutti, pernai lankėsi Londono simfoninis orkestras su Valerijumi Gergijevu, buvo Marinskio teatras ir kt. Šiemet laukiame Varšuvos filharmonijos orkestro, kuriam diriguos vienas žymiausių lenkų dirigentų Antonis Witas. Programa bus skirta Karoliui Szymanowskiui. Pas mus lenkų kultūra daugiausia siejama su F.Chopinu ir A.Mickevičiumi. Tačiau lenkų muzika yra be galo įvairi, pradedant S.Moniuszko, F.Chopinu ir baigiant pačiais drąsiausiais šiuolaikiniais kompozitoriais. K.Szymanowskis yra neabejotinai vienas pačių įdomiausių autorių. Jis rašė ir operas, ir simfonijas, ir instrumentinius koncertus.
Festivalyje bus kamerinių orkestrų paradas su garsiaisiais šių laikų menininkais. Pavyzdžiui, Gidonas Kremeris su orkestru „Kremerata Baltica”, Jurijus Bašmetas su orkestru „Maskvos solistai” – gerai žinomi Lietuvoje. Šie žmonės ir su Lietuvos kameriniu orkestru grosiantis smuikininkas Vadimas Repinas yra neabejotinai pirmo ryškumo žvaigždės. Daug ką sako ir tai, kad G.Kremerio orkestras kasmet naujas programas atlieka vienoje prestižiškiausių pasaulyje salių – Niujorko „Carnegie Hall”. Sakoma, kad čia nors kartą koncertavę muzikantai jau turi tarptautinį pripažinimą.
J.Bašmetą ir jo orkestrą Lietuvos publika nepaprastai myli, žavisi juo. Spėjama, kad Vilniuje tai bus vienas populiariausių koncertų. Iš tiesų bilietai buvo išgraibstyti žaibiškai.
Smuikininko V.Repino pasirodymas irgi daug žada. Kai jis sausio mėnesį grojo su Niujorko filharmonijos orkestru, diriguojant R.Mutti, tą pasirodymą vietos spauda pripažino vienu ryškiausių Niujorko koncertų. Kad ir ką kalbėtume, Niujorkas muzikantams yra jų laimėjimų įvertinimas. Šis miestas daug kam arba sužlugdo, arba suformuoja karjerą. Nors muzikantai ir vengia prisipažinti, kad domisi kritikos straipsniais, „New York Times” laikraštį tikrai dažnai atsiverčia, o ten pasirodančiomis publikacijomis apie juos neabejotinai domisi.
– Ar sunku buvo į Vilnių pasikviesti tokias garsias muzikos žvaigždes?
– Tai elementarus kasdieninis darbas, ir tiek. Visi atlikėjai, su kuriais man teko susidurti, ypač šviesaus atminimo Mstislavas Rostropovičius, Yehudi Menuhinas – dvi XX amžiaus antros pusės legendos, paliko išskirtinę žymę Lietuvos kultūroje. M.Rostropovičius Lietuvoje – tai ir koncertai su mūsų nacionaliniu orkestru, „Romeo ir Džuljetos” spektaklis operos ir baleto teatre, tai ir jo bičiulio Rodiono Ščedrino autorinis vakaras, tai ir jo fondas gabiems vaikams remti. Tai pagaliau jo didžiulis Lietuvos palaikymas atgavus nepriklausomybę.
Y.Menuhinas iki pat mirties Lietuvoje kasmet būdavo vieną arba du kartus. taip pat ir lenkų kompozitorius Kszystofas Pendereckis.
Vilniaus festivalis, inicijuodamas vieno ar kito žymaus menininko apsilankymą Lietuvoje, visada siekė, kad tai nebūtų vien gražus epizodas, o plėtojo tuos kultūrinius ryšius ilgai distancijai.
Pavyzdžiui, J.Bašmetas kiekviena pasitaikančia proga prisimena, kad įsimintiniausias jo koncertas, kurio niekad gyvenime neužmirš, buvo Lietuvoje – tai pirmas jo koncertas jau nepriklausomoje Lietuvoje. Išėjęs į Filharmonijos salę ilgai negalėjo pradėti koncertuoti, nes žmonės sukėlė milžiniškas ovacijas. Kaip jis prisipažįsta, taip jis buvo sutiktas vienintelį kartą gyvenime.
Pamenu, R.Mutti, kurį spauda mėgsta vadinti geidžiamiausiu pasaulio artistu, sakė, kad jį su Lietuva sieja nepaprastai malonūs prisiminimai. Pas mus jis lankėsi du kartus. Šiam artistui Vilnius buvo didžiulis atradimas. Niekada nepamiršiu jo pasakytų žodžių: „Klausyk, bet ir dangus pas jus toks pats kaip Neapolyje!” Jis iš ten kilęs. Ir jam, ir daugeliui žvaigždžių, kurios nuolat sukinėjasi keliuose didžiuosiuose miestuose – Paryžiuje, Londone, Niujorke, Milane, Vienoje, Berlyne, Vilnius buvo visiška naujiena.
Kiekvienas savaip atrado Vilnių, Lietuvos kultūrą, tačiau po daugelio metų susitikus ir kalbant visada paaiškėja, kad jie labai prielankūs mūsų kraštui. Manau, prie to prisidėjo ir Vilniaus festivalis.
Džiugu, kad patys didžiausi pas mus lankęsi menininkai paskui vėl sugrįžta. Pavyzdžiui, 1998 metais Vilniaus festivalyje su BBC filharmonijos orkestru koncertavęs Yanas Paskalis Tortelier pernai dirigavo mūsų operos ir baleto teatro simfoniniam orkestrui. Mums tikrai buvo malonu, kad tokio lygio artistas, diriguojantis pirmiesiems pasaulio orkestrams (Pitsburgo, Londono simfoniniams orkestrams), sutiko diriguoti mūsų orkestrui.
– Įdomu, ar į Lietuvą atvykstančios garsenybėms lieka nors kiek laiko pasidairyti po Vilnių?
– Muzikanto darbo grafikas labai intensyvus. Tik iš šalies atrodo, kad jei vyksti koncertuoti į daugelį šalių, tai jas ir pamatai. Taip nėra. Jei vyksti darbo reikalais, reikia pamiršti norus pamatyti šalį. Muzikantai atvažiuoja, repetuoja, koncertuoja, o kitą dieną jau išvažiuoja. Visada prisimenu M.Rostropovičiaus žodžius. Kartą kalbėdamas su juo bandžiau pakviesti kartu nuvykti į Dubrovniką. Jis bandė atsikalbinėti, kad toli, sunkus reisas. Aš nenusileidau, sakau, labai gražus miestas. O M.Rostropovičius atsako: „Bet aš dabar architektūra nesidomiu”. Jis keliauja po pasaulį groti ir susikoncentravęs vien į tai.
R.Mutti buvo reta išimtis. Jis nepanoro pietauti viešbutyje, matyt, norėdamas pamatyti daugiau Vilniaus, prašė nuvesti pietauti kur nors į miestą. Malonu matyti, kai dažnas lenkų turistas prieina prie žymaus lenkų kompozitoriaus K.Pendereckio, kuris ramiai „Stiklių” lauko kavinėje mėgaujasi puodeliu kavos.
Apie pusdienį laisvo laiko muzikos garsenybės negali ir pasvajoti. Tad stengiamės juos apgyvendinti senamiestyje, kad nors kiek pamatytų Vilniaus. Be to, jie mato publiką per koncertus, paskui būna įvairūs susitikimai su menininkais, spaudos konferencijos. Iš viso to jie ir išsiveža geriausius įspūdžius.