Aiškiai suvokti, kur tikrovė, o kur tik sapnas ar fantazijų pasaulis, vaikas ima tik sulaukęs aštuonerių ar dešimties metų
Iš ankstyvos vaikystės prisimenu, kad vos tik sutemdavo, namai prisipildydavo keisčiausių garsų: lyg kažkas dunksėdavo sandėliuke, šnarendavo po lova, barbendavo už lango…
Reikia kuo greičiau slėptis po patalais! Bet tada iš kambario kampo atsėlina milžiniška pabaisa, kuri taip ir taikosi radusi bent menkiausią plyšelį palįsti po antklode!
Realybė ar sapnas?
Suaugę mes jau negirdim ir nematom tų šiurpinančių nakties būtybių. Tačiau jos niekur nedingsta, tik ima „persekioti” mūsų vaikus. Vaiko sąmonėje susipina realybė, sapnai, fantazijos, prisiminimai, įvairūs potyriai ir ankstyvoje vaikystėje jis sunkiai geba visa tai skirti. Vaikas negali košmarų vertinti realistiškai, nes jie itin įtaigūs ir paveikūs. Nenuilstanti mažylio vaizduotė kuria vis naujus baisuoklius, įsivaizduoja jo tykančius pavojus, o kambarį užtvindžiusi tamsa tik paaštrina tuos potyrius. Todėl nenuostabu, kad saugiausia vieta baugiame nakties pasaulyje yra tėvų lova.
Kodėl bijo tamsos?
Amerikiečių mokslininkas Carlas Saganas tai aiškina paprastai: „Per visą mūsų evoliucijos istoriją iki visai nesenų laikų vaikai niekada nemiegodavo vieni. Jie jaukiai įsitaisydavo saugomi kokio suaugusiojo, paprastai mamos. Tačiau šiandien vakariečiai, kurių būstuose netrūksta nei erdvės, nei šilumos ir buitis jau seniai neprimena ankštose trobose gyvenusių protėvių kasdienybės, pamiršta, kad istoriškai tokia gerove mėgaujamasi labai trumpai, o per tūkstantmečius įgytas vaiko poreikis užmigti šalia mamos negali būti išstumtas iš mūsų genetinės atminties per vieną šimtmetį”.
Jei vaikas paliekamas tegul ir labai žaismingai įrengtame kambaryje, kai atslenka tamsa, jį užplūsta baimės. Ir visai nesvarbu, kad jo kambario sienos nukabinėtos mėgstamais žaisliukais, o prie lovos išsirikiavusi jį saugančių kareivėlių armija – kai atslenka tamsa, iš kampų į jį sužiūra didelės baimės akys.
Tiesa, „evoliucijos požiūriu labai naudinga, kad vaikai fantazuoja apie šiurpias pabaisas. Pasaulyje, kuriame buvo pilna liūtų ir hienų, tokios fantazijos padėdavo apsisaugoti bejėgiams mažyliams, neleisdamos per daug nuklysti nuo globėjų”, – sako C.Saganas.
Ir nors šiandien mažyliui jo kambaryje, skirtingai nei pirmykščių žmonių vaikams, negresia jokie realūs pavojai, tačiau evoliucijos „dovanotos” baimės niekur nedingo.
Į klausimus atsako Vaiko raidos centro vaikų ir paauglių psichiatrė Sigutė Stanaitienė
Ar gerai miegoti kartu su tėvais?
Naujagimis ar kūdikis turėtų miegoti tame pačiame kambaryje kur ir tėvai. Vakarų pasaulyje išpopuliarėję kūdikių kambariai, kai mažylis miega vienas ir su tėvų kambariu jį jungia pasiklausymo įranga, yra gana rizikingas sprendimas. Naujagimis gali pasisukti ir uždusti – mama taip dažnai jo nepatikrins, kaip jam gulint lovelėje šalia. Be to, vaikas nejaus emocinio artumo.
Tačiau kūdikis neturėtų miegoti vienoje lovoje su tėvais, nes mažylis gali labai greit uždusti po antklode ar būti netyčia miegančio suaugusiojo užspaustas. Kūdikį auginančiai mamai taip pat reikalingas poilsis, o miegant vienoje lovoje su vaikeliu ir jį saugant – tai neįmanoma, nes mama nuolat bus įsitempusi. Vaikas jaučiasi pakankamai saugus, mama gali jį greitai nuraminti, paglostyti, pamyluoti ar pamaitinti, kai jo lovelė labai arti tėvų lovos. Kartu formuojasi ir mažylio savos vietos suvokimas.
Kada vaikas turi keliauti miegoti į savo kambarį?
Tai labai individualu. Trejų – ketverių metų vaikas jau gali būti pratinamas prie savo kambario, kartais tai tenka daryti ir anksčiau (pavyzdžiui, gimus broliukui ar sesutei). 6-7 metų vaikas jau turėtų drąsiai miegoti savo kambaryje.
Kaip įpratinti vaiką ramiai miegoti savo kambaryje?
Jau 3-4 metų vaikas gali kartu su tėvais dalyvauti įrengiant savo kambarį – kartu rinktis sienų apmušalus, užuolaidas, perstatinėti baldus, kartu nuspręsti, kur stovės lova, o kur žaislų lentynos ir t.t. Taip vaikas „prisijaukins” kambarį, nauja erdvė jam nejučia taps sava.
Tėvai turėtų paaiškinti, kad nuo šiol jis jau protingas ir savarankiškas ir todėl gauna savo kambarį. Tačiau jokiu būdu jo nebausti, jei jis ne iškart pripras naujoje vietoje ir vis „užsuks” į tėvų miegamąjį. Lengviau adaptuotis nepadės ir pamokslavimai „toks didelis, o bijai”, „esi berniukas, o elgiesi kaip mergaitė” – tai tik padidins vaiko baimes ir nepasitikėjimą. Daug veiksmingesnis yra pozityvus skatinimas ir pagyrimai.
Kodėl vaikai nenori miegoti savo kambaryje?
Vieni būna itin prisirišę prie mamos ar nesavarankiški. Kitus kamuoja naktiniai košmarai, baimės, baisūs sapnai.
Kartais vaikai taip siekia tėvų dėmesio, pavydi jaunesniam broliukui ar sesutei – kodėl jis gali miegoti su tėvais? Dažna situacija, kai šeimoje gimsta mažylis ir iki tol ramiai savo kambaryje miegojęs vyresnėlis staiga ima naktinėti.
Kaip įveikti baimę?
Geriausia kalbėtis su vaiku ir išsiaiškinti, kodėl jis nenori miegoti savo kambaryje. Jei vaiką kamuoja įvairios baimės (tamsos, įvairių pabaisų), reiktų padėti jas įveikti, tačiau nepykti ir nebausti vaiko, kad jis vis užklysta į tėvų miegamąjį. Pavyzdžiui, nupiešti įsivaizduojamą pabaisą ir ją suplėšyti, išmesti. O gal jį išgąsdino koks nors televizijos personažas, girdėtos pasakos herojus? Vaikui reiktų rimtai ir jam suprantamai paaiškinti, kodėl jo nereikia bijoti, išaiškinti, kad kambaryje saugu. Prieš miegą galima kartu pasėdėti vaiko kambaryje, pasekti jam pasaką, pasikalbėti. Šviesą išjungti ir išeiti tik jam įmigus. Tačiau jei vaiko baimės virsta fobijomis, kurias dar lydi ir naktinis šlapinimasis, piršto čiulpimas – pravartu pasikonsultuoti ir su psichologu.
Jei vaikas „ima bijoti” gimus šeimoje mažyliui – galbūt jis taip siekia tėvų dėmesio ir globos, kurios ima pavydėti staiga atsiradusiam.