Birželio 22 d. 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pristatys du jaunuosius talentus ir dvi ypatingas premjeras – lietuvių kompozitorę Ramintą Šerkšnytę ir „Vilniaus festivalio 2007” užsakymu jos sukurtą kantatą-oratoriją „Saulėlydžio ir aušros giesmės” bei prancūzų violončelininko Jérōme’o Pernoo atliekamą žymiausio prancūzų operetės meistro Jacques’o Offenbacho Koncertą violončelei ir orkestrui.
Rytietiška introspekcija, būsenų ir procesų stebėjimo poetika bei paros laikotarpių atmosfera ir deimantinis romantizmo epochos virtuoziškumas, sklandančios, lyriškos melodijos – du akcentai, du atspirties taškai ir motyvacijos, atsiskleisiančios birželio 22 d. Vilniaus festivalio koncerte, Ramintos Šerkšnytės ir Jacques’o Offenbacho kompozicijose.
Toliau puoselėjant aktualią tradiciją, stambios formos ir daugiasluoksnės struktūros muzikinį veikalą Vilniaus festivalis šiemet užsakė Ramintai Šerkšnytei. Ji – viena produktyviausių ir uoliausių jaunosios kartos lietuvių kompozitorių, premijomis ir kitokiais nuopelnais lenkianti nemažai vyresnių lietuvių muzikos kūrėjų. Kompozitorės kūryboje savitai susipina neoromantinė muzikos kalba su avangardinės muzikos manieromis, rytietiškas kontempliatyvumas su formos dinamika ir ekspresyvia instrumentuote. R. Šerkšnytės muzika naratyvi, nutvieksta psichologinių būsenų, nuotaikų atšvaitų ir gamtos refleksijos. Visa tai nesunkiai įmanoma atsekti ir premjerinėje jos kantatoje-oratorijoje „Saulėlydžio ir aušros giesmės”, pagal Rabindranato Tagorės tekstus.
Vakarietiškoje tradicijoje kantatos-oratorijos žanras siejasi su monumentalumu, hipertrofuotu dramatizmu, masyviu orkestrų ir chorų skambesiu, tačiau šį kartą R. Šerkšnytė sieks intymesnio, kameriško ir subtiliai rytietiško garso. Anot autorės, nekonfliktiška, kupina trapaus lyrizmo ir stebėjimo pojūčių poezija („Jo fleita groja pievos gėlių kvepėjimą ir lapų spindesį, vandens mirgėjimą ir šešėlius, virpančius bičių sparneliais”, – R. Tagorė) paskatino ją šią rytietišką introspekciją „paversti” pusvalandžio ilgio muzikine meditacija, ir, sekant rytietiška tradicija, sukurti muziką, tinkamą konkrečiam paros metui – vakarui, nakčiai, rytui.
„Saulėlydžio ir aušros giesmes” atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika” ir solistai Irena Zelenkauskaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Edgaras Montvilas (tenoras), Nerijus Masevičius (bosas-baritonas). Kantatą-oratoriją diriguos Robertas Šervenikas.
Antroje koncerto dalyje išgirsime kitą premjerą Lietuvoje – Jacques’o Offenbacho Koncertą violončelei ir orkestrui „Kariškas koncertas”. Nors kompozitorius labiausiai žinomas kaip operetės genijus (jo vėlyvasis veikalas „Hofmano istorijos” kartu su G. Bizet „Karmen” tapo populiariausiomis prancūzų operomis), tačiau iki tol jis garsėjo kaip itin talentingas violončelės virtuozas, kuris dalijosi koncertinę platformą su tokiais grandais kaip F. Lisztas, F. Mendelssohnas-Bartholdy, N. Paganini ir A. Rubinšteinas. Paryžiaus salonų publika J. Offenbachą buvo praminusi „violončelės Listu”.
Vienintelis J. Offenbacho Koncertas violončelei, sukurtas 1847 m., tiesiog trykšta romantizmo eros virtuoziškumu, prilygstančiu N. Paganini atlikėjiškiems efektams. Violončelė čia pagaliau atsikrato melancholiško letargo įvaizdžio, suteikto jai XIX a., vietoj to įgaudama energingą, aktyvų ir dinamišką temperamentą. Kūrinys turi „Kariško koncerto” antraštę, kuri pateisinama kariniais pirmos dalies ritmais ir triumfo pasažais 20-ies minučių finale. Tačiau vidurinė dalis yra lyriška ir kupina tarsi ore sklandančių melodijų.
Šį įspūdingai virtuozišką J. Offenbacho kūrinį atliks prancūzų violončelininkas Jérōme’as Pernoo, garsėjantis atviru ir kūrybingu mąstymu bei eklektiška veikla. Jo rankose atsiduria tai moderni, tai barokinė violončelė, o jis pats dalyvauja tiek solidžiuose akademiniuose koncertuose, tiek netradiciniuose projektuose. J. Pernoo, po kelerių J. Offenbacho koncerto atlikimų pasaulyje, buvo puikiai ir entuziastingai įvertintas kritikų: „muzikinis bei techninis nepriekaištingumas”, „ekspresyvi interpretacija”, „nutrūktgalviškas virtuoziškumas” – nešykštėdama susižavėjimo rašė spauda.