Kiek kvailysčių prikalbėta apie grafą Drakulą. Rankas čia prikišę ir paskutinieji Europos romantikai – poetai Baironas, Šelis bei jo žmona, kuriai reikia dėkoti ir už „Frankenšteiną”. Ypatingą vaidmenį literatūriniam vampyrizmui atliko ir Bremas Stokeris.
Tačiau pirmiausia – istoriniai duomenys. Vladas, pavadintas Drakula – Velnio sūnumi arba Drakonu, kilęs iš Basarabo Didžiojo, Valakijos valdytojo (1310-1352 m.), kuris sunkioje kovoje išsaugojo savo valstybės nepriklausomybę nuo Vengrijos, giminės. Jo dėdė karvedys Mirča Senasis savo išmintimi kariniais pasiekimais užsitarnavo rumunų Karlo Didžiojo pravardę, nors ir pripažino save Turkijos vasalu. Garsiojo literatūrinio vampyro tėvas savo mažamečius sūnus Vladą ir Radu kaip įkaitus išsiuntė į turkų sultono dvarą, o 1447 m. jį patį užmušė Vengrijos karalystės regento įsakymu. Berniukai praleido šešerius metus Turkijoje. Taip pat yra žinoma, jog Radu patraukė jauno būsimo sultono dėmesį ir įgavo aukštą vietą bei galių sultono rūmuose, o Vladas nei jų „viešnage” Turkijoje, nei Radu parsidavimu neliko patenkintas. Jokios fizinės žalos abu nepatyrė, tačiau emocinę įtaką jaunajam Vladui sunku apibūdinti, manoma, kad savo garsųjį bausmės būdą pirmą kartą pamatęs būtent čia.
1448 metais po tėvo ir vyresniojo brolio žmogžudysčių Vladas Drakula, sugrįžta į Valakiją, tačiau po dviejų mėnesių pabėgo į krikščionių vienuolyną. Kai didžioji krikščionybės sostinė Konstantinopolis 1453 m. atiteko turkams, 1456 metais Vladas sugrįžo į savo paveldėtą sostą ir valdo šešerius metus. Šis valdymo periodas ir yra pats žymiausias. Po didelių mūšių su turkais jis pabėgo į Transilvaniją ir buvo įkalintas Vengrijos karaliaus Matijaus iki 1470 metų. Trečiasis sosto atgavimas 1475 metais buvo trumpas, nes Drakulą nužudė mūšyje jau kitą žiemą.
Manoma, kad jo galva nusiųsta sultonui Mehmedui II kaip įrodymas, kad jo didysis priešas Drakula tikrai miręs.
Apie garsųjį grafą sklinda daug savotiškų anekdotų. Kartą jis susikvietęs visus vargstančius ir sergančius Valakijos piliečius paklausė: „Ar norite būti laimingi ir nieko nestokoti?” Susirinkusieji, žinoma, atsakė teigiamai. Tuomet Drakula juos uždarė vieną pastatą ir sudegino. „Tegu niekas nesikamuoja dėl skurdo ir ligų”, – skelbė jis gaisro metu.
Gandas apie jo žiaurumą plito po visą kraštą, o jo priešai šiuos gandus dar paryškindavo. Pakraupę dėl Vlado Tepeso vykdomų žudynių amžininkai užfiksavo jo žiaurumus rašytiniuose šaltiniuose. Juose rašoma apie ant baslių pamautus žmones, kurie iš tolo atrodydavo kaip lavonų miškas, išskyrus tuos vargšus, kuriuos Vladas įsakydavo išvirti, sudeginti gyvus ar nudirti odą. Tauta buvo taip įbauginta pamovimo ant baslio bausmės ir kitų kankinimų, kurie tuometinėje Valakijoje tapo kasdienybe, kad niekas nedrįso vogti ar apgaudinėti.
Aštraus proto Valakijos vadas visai ne kraugerys, kaip jį pateikia rašytojas Bremas Stokeris. Nemažoje rumunų folkloro dalyje apie Drakulą minimi jo paslėpti didžiuliai lobiai. Tai yra pagrindinė mirusio grafo „blaškymosi” priežastis.
Pasak slavų prietarų, vampyrais tampa tie žmonės, kurių gimimas, gyvenimas arba mirtis buvo lydimi ritualinių ir moralinių normų pažeidimais. Dažniausiai virtimas kraugeriu yra susijęs su mirties aplinkybėmis arba netinkama laidojimo ceremonija.
Pavyzdžiui, serbai manė, kad vampyrais tampa tie, kurie palaidojami toje vietoje, kur nukrito žvaigždė. Taip pat paleistuviai, žmogžudžiai, šykštuoliai, girtuokliai ir kiti nuodėmingieji: burtininkai, šundaktariai, žyniai.
Taigi gana keista, kad Drakula buvo palaidotas stačiatikių Snagovo vienuolyne, kurį rėmė jo giminė. Vienuolyno teritorijoje buvo ir Tepeso (Rumunų istorijoje Vladas vadinamas Tepesu – princu smeigiku) kankinimų kalėjimas. Kai archeologai atvėrė kapavietę, aptiko ten vandalizmo pėdsakų – šiukšlių ir asilo kaulų. Greta stovėjo kapas, kuriame gulėjo skeletas be kaukolės ir panašių į valdytojo drabužių likučiai.
Tariamas Drakulos kapas stūksojo priešais altorių, o tikrasis – po akmeninėmis grindų plytomis, atrodo čia įrengtas tam, kad visi einantieji mindytų Tepeso palaikus.
Drakula buvo perlaidotas tarp 18 ir 19 amžiaus, kai rumunų poetas Budai-Delianu parašė poemą „Čigoniada”. Čia Drakula – ne vampyras, o jų priešininkas.
„Vašingtonas yra tas pats, kas Drakula, kuris nuolatos ieško naftos ir kraujo”, – taip neseniai pasakė Venesuelos prezidentas Hugo Čavesas. Daugelis pamanė, kad metafora ne visiškai tiksli – suprantama, jog vampyras siekia kraujo, bet kuo čia dėta nafta?
Viskas aiškinama gana paprastai. Centrinę vietą legendose apie vampyrus užima priemonių ir būdų apie jų nukenksminimą aprašymai. Česnakai, sidabrinės kulkos, mediniai kuolai ir galvos nukirtimas – tai žino daug kas, na, o bulgarai ir serbai tiki, jog nuo mirusiojo virtimo vampyru apsaugos jo kapo apdeginimas naudojantis degiomis medžiagomis, tiesiogiai verčiant – „kalnų sviestu” arba „žemės degutu”. Tokiais žodžiais apibūdinama nafta. Ar nesusiję etimologiškai daiktavardis „nafta” ir „neftyr” (pateikiamas Dalia žodyne ir reiškiantis „netinkamas”, „nevartojamas”)? Kitas išplėstinis „kraugerio” žymėjimas.
Dabar dažnai vartojama formuluotė „nafta – politikos kraujas”, nenutuokiant, kad kažkada tarp šių žodžių buvo lygybės ženklas. Jau senovės graikai leisdavo numirusiųjų kraujui subėgti į jų kapus, kad sustiprintų jų gyvybines jėgas. Žemės sultys. Dabartinė Transilvanija – tai visos Rumunijos 70-80 procentų naudojamų naftos ir dujų išteklių. Žinoma, Drakulos valdymo laikais tai, kad yra didžiausi pasaulyje naftos klodai, neturėjo svarbos.