„Orvidų sodyba – tiltas tarp mūsų ir Viliaus“

Šeštadienį, 15 val. Orvydų sodyboje-muziejuje Salantuose įvyks III dailininkų plenero, skirto Viliaus Orvydo atminimui, parodos atidarymas.

Anot tapytojo Sauliaus Kruopio, kasmetiniai plenerai Orvidų sodyboje atskleidžia neabejotiną nuolat kintančio pasaulio vaizdą. Trečiajam plenerui dar nesibaigus, paaiškėjo, kad skirtingų šalių bei kultūrų atstovai, netikėtai sau patiems, it susitarę kūrė abstrakcijas.

Ir Orvydų sodyba prieš 10 dienų prasidėjusio plenero dalyvius pasitiko pasikeitusi. Gerokai ūgtelėję medžiai, regis, rengėsi pridengti kitokiu tempu čia gyvenančius akmenis, skulptūras, kompozicijas.

Pasak sodybos-muziejaus savininkės Palmiros Beniušienės, viskas kiekvieną akimirką čia keičiasi, ir čia atvažiavusieji viską pamato kitaip. „Kai pradedi jausti ir matyti medį, tiesiog sustoji laike, kažkaip viskas atsiveria“, – nuo medžių pradėti šneką siūlė ir vienas iš plenero organizatorių Borisas Jokubauskis, iš karto atkreipdamas dėmesį, jog, dar nesibaigus plenerui, jau yra netikėtų rezultatų.

Naujos kūrybinės idėjos šiemet leidosi į erdvę, turtingesnę ir praėjusių plenerų palikimu. Harmoningai į visumą įaugo vilniečio skulptoriaus Vytenio Antanavičiaus „Rožinis“ iš akmenų, Sergejaus Plotnikovo ir Liudviko Beniušio „Angelas sargas“.

Sodyboje baigiama pastatyti arbatinė. „Norime, kad žmonės galėtų užeiti pavalgyti, pamatyti filmą, kad prieš eidami į sodybą turėtų informacijos apie jos kūrėją“, – pristatė dar vieną najieną sodybos savininkė.
Anot B. Jokubauskio, plenero dvasia persmelkta Viliaus buvimu, nes Vilius buvęs iš tų žmonių, kuris viską atiduodavo kitam

Atvykę menininkai pradžioje vaikščiojo ir ieškojo tinkamos darbui vietos, įsiklausydami širdies, kur geriausiai jaučiasi, idant išliktų kuo harmoningesnėje erdvė. Vilnietė tapytoja Editai Matulionytė molbertą pasistatė lauke, tarp eglių, kiti dailininkai rinkosi muziejų, kitas patalpas ir eerdves.

Plenero dalyviai migruoja

Po to, kai vieną gražų žiemos vakarą susirinkusiems į namelį Borisui bei Palmirai ir Liudvikui Beniušiams gimė mintis čia rengti plenerus ir žodis virto kūnu, susidomėjimas plenerais čia augo, tačiau visų norinčių priimti nebuvo galimybės – ribojo nakvynės vietų skaičius. Dabar miega dailininkai net pirtelėje.

Trečiajame plenere pagal programą dalyvauja trylika menininkų. Ne vienam plenero laiką pakoreguoja dalyvavimas įvairiuose projektuose. Savaitę čia pabuvęs, jau išvažiavo latvis Ilgvaris Zalanis; kryžiaus kelius praėjęs, 7 metus po pasaulį į visokius tarptautinius projektus „skraidantis“ latvis iš čia išlėkė į Kaukazą. Dar grįžti žadėjusi Ilona Gonsovska. Atvažiuosiąs dar, sakė, ir Kaliningrado tapytojas Maksimas Popovas, nors pasirodė tik pirmadienį. Plenero metu pasirodė ir tapytojas Andrius Miežis, dar atvažiuoti žadėjo kalvystės meistras Algimantas Stankus, fotomenininkas Algimantas Jankūnas.

Dailininkai apie plenerą sužinojo vieni per kitus, kai kuriuos, kaip antai suomį Ismo Olavi Hyvarinen pakvietė Borisas Jokubauskis, kuriam plenerą organizuoti, be viso būrio rėmėjų, padėjo tapytoja Regina Donbrauskaitė-Plotnikova.
M. Popovas tris plenere pradėtus darbus išsivežė ir baigs juos kitoje erdvėje

Menas – po išsivalymo

„Čia mes renkamės iš tikrųjų ne dėl meno, o dėl savo vidaus išsivalymo, dėl išsigryninimo. Norint sukurti meną turi būti pastabus, ramus ir tylus. Vakar važiavome aplankyti Gaidžio koplyčios prie Salantų, saulėlydžio metą trys ežiai praėjo per kelią. Čia kurkia varlės, paukščiai be pertraukos čiulbia ir vėjas šneka. Kai ateina laukiniai gyvulėliai be jokios baimės, galima sakyti, atsiveria pranciškoniškas mąstymas. Tokius ženklus reikia išmokti skaityti“, – bandė Borisas nusakyti gilesnę buvimo sodyboje prasmę.

Jo manymu, šio plenero esmė yra žmogaus išsigryninimas. „Išsivalymo procesai čia vyko daug metų. Dar Viliui Orvidui gyvam esant čia nebuvo jokios prievartos, regulos, taisyklių. Buvo vakarinis breviorius ir pokalbiai. Dirbti niekas neversdavo. Jeigu tavo siela pavargusi, tu iš pradžių turi atsigauti, o po to jau gali eiti į gyvenimą toliau. Žymiai daugiau nuveiksi. Ir dabar tas pats vyksta“, – sakė Borisas.

Palmira Beniušienė sakė, kad plenero dalyviai niekaip nevaržomi. Nori, gyvena palapinėje, maudosi tvenkinyje, yra dušas, šiltas vanduo. Renkasi kiekvienas, kas kam patinka.

Čia galima grįžti į save

Gauname čia kibirkštėlę iš ramybės, tylos, iš pokalbių, maldų, iš palaiminimų, meditacijų. Visi čia esame skirtingi – kiekvieno savas kelias į Dievą, į tikėjimą, į žmogų. Kad menas būtų veikiantis, jis turi būti kuriamas Viešpačiui. Tik tada darbas pavyks, bus harmoningas. Panašiomis mintimis santūriai dalijosi plenero dalyviai.

„Čia ne pasaulietiška vieta, o turinti savo dvasią. Teritorija čia lyg ir atvira, bet erdvė uždara. Tokia ir būsena. Plenere susitinki su žmonėmis, bendrauji – atsiveria pasaulis, o čia būnant, jis truputėlį užsidaro. Pavyksta sukaupti daug informacijos, energijos į save ir tai yra labai gerai. Turiu galimybę pabūti viena pati ir kurti tik sau, tai, ką aš noriu. Čia grynai mano asmeniška kūryba, galiu laisvai su tais darbais dalyvauti parodose“, – sakė dailininkė Edita Matulionytė.

Mindaugas Aučyna prie ąžuolinių būsimo kūrinio fragmentų kalbėjo: „Skulptūros idėja turėjo būti susapnuota. Tai tokį pusmėnulį ir darau, gal bus sapnas, gal saulė, o gal mėnulis. Čia esu pirmą kartą. Įdomus čia dalykas. Toks keistas, tokių nėra daugiau“.

Vytautas Tamoliūnas vieną darbą pristatė: „Sugalvojau tokį simbolinį darbą – „Tiltas“. Jame – nuvirtęs medis, simbolizuojantis tiltą. Tiltai – santykiai tarp žmonių. Dedikavau Viliui Orvydui. Tiltas tarp mūsų ir Viliaus. Norėjosi išgauti gilesnę prasmę. Kad nebūtų koks eilinis peizažas iš plenero“.

Pirmą kartą plenere čia dalyvavęs Maksimas Popovas sakė, kad sodybos vieta jam pasirodė keista, nevienareikšmė, su itin daug simbolikos. Patyrė, jog jam tai – vieta, kur galima galvoti, grįžti į save iš sumaišties.

Pasaulis matys save parodose

Su dailininkais sutarta, kad jie po vieną darbą tradiciškai paliks sodyboje, iš kitų bus rengiama kilnojama paroda, kuri keliaus po dvasingesnes vietas. Antrojo plenero parodos buvo Plungėje, Kretingos vienuolyno bažnyčioje.

Antradienį iš Panevėžio atvykęs klebonas tarėsi dėl galimybės parodyti plenero parodą Panevėžyje. Jau sutarta, kad paroda bus surengta Kretingos muziejuje.

Yra kas parodų nelaukia, kiekvienais metais atvažiuoja Viliaus Orvydo ir plenero dalyvių bičiuliai, žurnalistai, fotografai, piligrimai pabendrauti su dailininkais, prie laužo pavakaroti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.