Be rėksmingos reklamos ir plataus rezonanso praeitą savaitę XIV tarptautiniame teatrų festivalyje „Šermukšnis” įvyko Klaipėdos šokio teatro debiutas.
Choreografo Povilo Fokino vadovaujama Klaipėdos universiteto choreografijos studentų trupė pristatė modernų tango spektaklį „Milonga Del Angel” pagal A. Piacolos muziką.
Ar tai reiškia, kad nuo šiol šiuolaikinio šokio spektakliai nebus retenybė Klaipėdoje. Kur įsikurs, koks mūsų mūsų miesto šokio teatras? – viltingai teiraujamės Povilo Fokino.
Deja, deja pašnekesys su choreografu atskleidžia niūrią tiesą. Klaipėdos šokio teatras – kol kas tik gražus pavadinimas, aistringa svajonė, daugelį metų nerimastingai plevenanti uostamiesčio choreografų širdyse, tačiau nepasiekianti valdininkų protų, nesulaukianti jų palaikymo.
„Vienuolika metų bandau įsteigti Klaipėdoje šokio teatrą, tačiau jaučiuosi kaip užburtame rate”, – atsidūsta P. Fokinas.
Kas yra tas užburtas ratas?
Dar Nijolė Laužikienė dirbo Kultūros skyriaus vedėja, kai iškėliau šokio teatro steigimo Klaipėdoje idėją.
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedra rengia choreografijos specialistus. Dauguma jų baigę studijas palieka Klaipėdą, išvažiuoja į Vilnių, kitus miestus. Uostamiestis maitina savo meninėmis pajėgomis šalį, kai tuo tarpu pats neturi kultūrinio atsinaujinimo. Dar baisiau man žiūrėti, kai buvusias savo šokėjas sutinku dirbančias pardavėjomis prekybos centruose.
O aš štai jau vienuolika metų vis vaikštau pas Savivaldybės valdininkus, iš vieno kabineto į kitą. Nueinu pas merą – siunčia į Kultūros skyrių, Kultūros skyrius – į Socialinį departamentą, tas vėl atgal, kol galiausia išgirstu tą patį atsakymą: „Pinigų kultūrai nėra”. Yra tik Jūros šventei ir projektams.
Puiku. Rašykite projektus šokio spektakliams – gausite pinigų ir galėsite kurti.
Šiemet pateikėme projektą spektakliui „Milonga Del Angel”. Pirmą kartą sulaukėme paramos. Gavome 5 tūkstančius litų. Pinigų užteko spektaklio kostiumams ir batams. O visa kita? Kokie gali būti projektai, jeigu žmonės neturi stacionarios bazės.
Kokios stacionarios bazės reikia šokio teatrui?
Mums daug nereikia. Mums nereikia pastato, tik apie 100 kvadratinių metrų repeticijų salės su veidrodžiais ir lazdomis.
Dabar aš turiu 3 kurso studentų trupę – 10 žmonių. Aš norėčiau, kad jie liktų Klaipėdoje baigę studijas, kad dirbtų pagal specialybę, kurios mokosi, kurtų meną, realizuotų save.
Žinau, kad net minimali algelė už šokį teatre juos sulaikytų pasilikti Klaipėdoje. Be to, jie dar papildomai mokytų mūsų miesto vaikus choreografijos.
Iš viso šokio teatre galėtų dirbti 10 šokėjų porų, 3-4 vadovai, akompaniatorius. Jiems išlaikyti užtektų apie 100 tūkstančių litų per metus. Ar tai dideli pinigai miestui? Deja, mūsų Tarybos nariams kultūra nerūpi. Pinigai skiriami skylėms asfalte lopyti, pastatams statyti. O kultūriniame gyvenime žiojėjanti didžiulė skylė nelopoma. Niekas net nesako, kad yra skylė. Todėl Klaipėdoje kultūra merdėja. Ar meras, vicemeras ar Kultūros skyrius negali surinkti visų sričių menininkų ir paklausti, ko mums reikia?
Kodėl meras turi tai daryti? Ar menininkai tarpusavyje nesuranda kontakto?
Menininkai nesusirenka. Jie nejaučia pagarbos, nesijaučia reikalingi savo miestui, nes Klaipėdos kultūros politika – remti Vilniaus, Kauno ir kitus kolektyvus, bet ignoruoti savus.
Man nesuprantama, kodėl skiriama 200 tūkstančių litų V. Čepinskio kolektyvui „Camerata Klaipėda”, kuriame nėra nė vieno klaipėdiečio ir kuris surengia tik pavienius koncertus mūsų mieste, tačiau nesugebama per tiek metų surasti pinigų mažam municipaliniam šokio teatrui.
Kodėl Vilniaus savivaldybė gali paremti A. Cholinos šokio teatrą, Kaunas gali išlaikyti šokio teatrą „Aura”, įsteigti simfoninį orkestrą. Marijampolė, kurioje pastačiau porą spektaklių, sugebėjo įsteigti municipalinį savo šokio teatrą. Kelmės savivaldybė atrado pinigų įkurti municipalinį Kelmės dramos teatrą, Šilutė – Šilutės municipalinį dramos teatrą. Kaimynai latviai atrado galimybių parengti aktorius Liepojos teatrui Klaipėdos universitete… Klaipėdoje neatrandama pinigų niekam.
Pavyzdžiui, pasaulyje jau pripažintas V. Anužio teatras „Dramos klasė”, visuose festivaliuose pirmas vietas laimintis čia neturi savo vietos, blaškosi Menų fakultete. Anužius kviečia dirbti į Puerto Riką, į Kanadą. Galėtų išvažiuoti ir gauti algą doleriais, bet jie sugrįžta, nes yra savo valstybės ir Klaipėdos patriotai. Ar tai kas nors vertina?
Aš važinėju po Lietuvą ir statau spektaklius Marijampolėje, Kaune, Šiauliuose, Mažeikiuose, Panevėžyje.
Prieš dešimt metų su Lileikio ir K. Mašanausko pastatymu „Lietuviškas Requiem” gastroliavome Lenkijoje. Ten mums lenkėsi pats kultūros ministras ir dėkojo už tikrą šokio teatrą. Pelnėme antrą vietą.
Šiauliuose pastačiau originalų „Ožių šokį” pagal Užgavėnių papročius pagal Broniaus Mūro muziką. Puikus kompozitorius muzikantas buvo, bet nereikalingas Klaipėdai. Išvažiavo į Ameriką ir dirba sunkvežimio vairuotoju. O tas šokis folkloro festivalyje Didžiojoje Britanijoje užėmė 5 vietą tarp viso pasaulio kolektyvų.
Iš viso esu pastatęs apie 20 originalių šokio spektaklių visoje Lietuvoje, bet Klaipėdoje mano meno niekam nereikia.
Menininkų migracija – ryški šiuolaikinės kosmopolitinės kultūros tendencija, būdinga visai Europai. Jūs su tuo nesutinkate?
Ar normalu, kad belgai ar danai suteikia sąlygas lietuvių poetams su šeimomis išvykti į jų šalį ir kurti ten savo poeziją?
Ar ne absurdas, kai atvažiuoja užsieniečiai, baigę trijų metų studijas koledže ir įsivaizduojantys, jog viską išmano apie šokį, mus mokyti. Aš mokiausi choreografijos 18 metų ir nedrįsčiau pasakyti, kad aš viską suprantu.
Lietuvoje dar yra galingas 40-50 metų amžiaus menininkų klodas, tačiau jie blaškosi be vietos negerbiami čia, kol nenumiršta arba kol užsieniečiai nepradeda pirštais badyti, jog jų menas yra pasaulinio lygio. Kas bus po dešimties metų, kai neliks šios savo darbo fanatikų kartos?
Pats buvote Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės steigėjas ir ilgametis jos vadovas, pastatėte pirmąjį baleto spektaklį, bet išėjote iš teatro. Su profesionalių šokėjų trupe galbūt būtų daugiau perspektyvų kurti šokio teatrą. Kodėl dirbate su moksleiviais ir studentais?
Iš teatro išėjau dėl intrigų. Aš – ne intrigantas, negalėjau toliau dirbti. Tačiau nemoku ir nenoriu nieko kito daryti, tik šokti.
Dirbti su choreografijos besimokančiais moksleiviais ir studentais jaučiu didžiulę atsakomybę. Juk tai mūsų ateities karta. Kurdamas su jais šokius, mokydamas perteikti klasikinės, džiazo, kitos rimtos muzikos atmosferą ugdau jų meninį skonį, intelektą. Tai yra svarbiausia.
Šiuolaikinis šokio teatras – labai plati sąvoka. Tai ir fizinis teatras, ir tango, ir modernus baletas. Kokia jūsų šokio teatro vizija?
Plastinės raiškos priemonės gali būti pačios įvairiausios. Svarbiausia, kad žiūrovas suvoktų, tai, kas vyksta, ir išgyventų. Spektaklis, nesvarbu, dramos, muzikinis ar šokio, turi suvirpinti sielos stygas. Žiūrovas turi pamatyti scenoje gražią pasaką. Kad ir minimalistinėmis priemonėmis padarytą, bet pasaką, kad išėjęs iš teatro jaustųsi pakylėtas, tapęs geresniu.
Pirmiausia scenoje turėtų būti jausmas, o ne intelektas, vizualiniai eksperimentai, fantasmagorijos. Vizualinis šou tinka gatvės projektams, ne teatrui.
Tarkim, Klaipėdos šokio teatras įsteigtas. Ką pirmiausia kurtumėte jame?
Pirmiausia atgaivinčiau prieš dešimtmetį sukurtą „Lietuviškąjį requiem”. Tai būtų reprezentacinis spektaklis šio teatro spektaklis su lietuviška muzika. Pastatyčiau kitaip, pagal folkdžiazo muziką, pasaką „Eglę žalčių karalienę”, labai norėčiau sukurti šokio spektaklį pagal „Baltaragio malūną”, naudodamas „Velnio nuotakos” muziką. Daryčiau tik autorinius kūrinius. Idėjų, kūrinių yra daug, kad tik būtų galimybių.