Mano bičiulis Pranas su draugu šiemet pirmą kartą išsiruošė į Rusnę karosų pažvejoti. Apsirūpino viskuo, kuo reikia, nes nutarė žvejyboje ir naktį praleisti.
Nuvyko po pietų, užsimokėjo po 20 litų, pasirinko patogesnę vietą ir, gerai nusiteikę, pradėjo darbą.
Bėgo laikas, o vyrų nuotaika darėsi vis niūresnė. Lyg ant juoko kibo piršto dydžio karosiukai. Žinoma, juos rimti meškeriotojai paleisdavo atgal į laisvę. Nejaugi tokius išdrįstų vežti namo!
Vyrai stebėjosi tokia situacija: pernai ir užpernai vertėdavo čia atvykti ir pajusti malonumą, nes kibdavo gražūs, podidžiai karosai. O tas žuvis malonu žvejoti: jos ir su plūde pažaisdavo, ir pasipriešinti traukiami sugebėdavo. Žodžiu, žuvautojui džiaugsmo padovanodavo.
Grįžo Pranas su draugu kitos dienos popietę tušti, įsitikinę, kad „nusėdę” karosynai džiaugsmo nesuteiks. Kelionė, žinoma, kainavo (įveikta gerokai per 120 kilometrų, pareikalauta nenumatytų ir… numatytų išlaidų), dėl padoresnio poilsio – irgi galima padiskutuoti. Jei būtų patirtas malonumas – apie jokias išlaidas ir kalbėti niekas nedrįstų.
Šių eilučių autorius mariose ieškojo laimikio penktadienį nuo 16 val. Šiemet tokiu laiku meškeriota pirmą sykį. Nuplaukėme netoli, inkarą išmetėme prie Kiaulės Nugaros po laidais. Oras puikus, srovė (tiesa, nestipri) iš marių. Pradžia nebloga. Man greitai suvirpino dugninę. Ištraukiau du simpatingus ešerius. Kiti du valties draugai laukė savo eilės. Kurį laiką tik įspūdžiais dalinomės, sėdėjome be darbo. Paskui, kaip visada, „prabilo” valties kapitonas Stanislovas. Jis ėmė rodyti pavyzdį, kaip reikia gaudyti tais pačiais sliekais. Su Vasia stengėmės vytis pirmaujantį, bet taip ir iki žūklės pabaigos nepavyko padaryti. O kapitonas dar labiau užtvirtino savo pranašumą, ištraukęs gal 700-800 gramų karšį. Beje, drąsiai galima teikti, kad mariose prasidėjo ešerių ir karšių žvejyba.
Žinoma, mūsų įgula iš marių yra ne kartą grįžusi su didesniais laimikiais, bet ir šį sykį likome patenkinti.
Nieko gero žuvautojai nesugavo šeštadienį Smiltynėje. Stiprokas pietvakarių vėjas vijo bangas, o srovė ėmė nešti žoles. Tai labai nemalonus reiškinys, kurį keiksnoja meškeriotojai. Masalas greitai aplimpa, jokia žuvis juo nesidomi. Ištraukęs meškerę, žvejys ilgai terliojasi, kol atsikrato aplipusių žolių. Nieko kito nelieka, kaip vynioti savo įrankius ir pasukti namų link.
Danėje atkaklūs senbuviai nepraranda vilties suvilioti ešeriukų ir kuojų (pastarosios labiau domisi tešla arba batono gumuliuku su česnako kvapu). Todėl žuvautojas užmeta dvi plūdines su skirtingais masalais. Dažnokai kartu įmerkiama ir dugninė su riebiu slieku (gerai, kad tai būtų naktimis). Žiūrėk, jį gražuolis raibašonis ima ir atakuoja.
Juras Šilgalis