Jachtos „Sinfonie Sylt”, kuri per liepą vykusią tarptautinę regatą „NORD/LB Baltic Sprint Cup” pirmoji pasiekė Klaipėdą, savininkas ir kapitonas Rainholdas Rylas (Reinhold Riel) ypač džiaugėsi savo pergale. Vokiečiui R.Rylui laimėjimas šiame regatos etape galbūt nebūtų toks reikšmingas, jeigu ne faktas, jog būtent jo jachta prieš 15 metų pirmoji iš vakarų apsilankė Klaipėdoje.
R.Rylas tiksliai nebeatsimena, kada – 1988 ar 1989 metais – pirmąkart lankėsi Klaipėdoje. „Kai čia atplaukėme, neturėjome jokių vizų ar leidimų įplaukti, bet tai nesukėlė problemų. Mus iki krantinės palydėjo jūrinis kateris.
Turėjome užpildyti daugybę popierių ir užmokėti po 20 dolerių, kad gautume leidimus. Greitai viskas buvo sutvarkyta ir visi liko patenkinti”, – sakė pašnekovas.
Pirmąkart atvykę į Klaipėdą vokiečių buriuotojai negalėjo atsistebėti, kad čia viskas taip pigu.
„Įsėdome į taksi – seną rusišką automobilį, į kurį tilpo šeši žmonės. Tada už taksi paslaugas, kuriomis naudojomės visą dieną, turėjome užmokėti tik 5 Vokietijos markes. Tąkart Nidoje nuėjom į kažkokį restoraną. Drauge papietauti pakvietėme ir taksistą. Jis bandė atsisakyti kvietimo, teigdamas, kad į šį restoraną gali patekti tik itin aukštą padėtį užimantys žmonės. Mums tai pasirodė juokinga. Įkalbėjome jį eiti kartu. Taksi vairuotojas sėdėjo su mumis už stalo, o kai atnešė pietus, labai skubėjo valgyti, vis gręžiodamasis atgal, ar kas nors neketina jo išmesti lauk. Vėliau žmogus su džiaugsmo ašaromis akyse sakė, kad maistas jam labai patiko. Jis tvirtino pirmą kartą savo gyvenime valgęs restorane, kuriame maistas pateikiamas baltose lėkštėse, o stalo įrankiai – sidabruoti”, – juokėsi prisiminęs R.Rylas.
Prisipirko ikrų
R.Rylas prisiminė ir, kaip pirmąkart viešėjęs Klaipėdoje su draugais nuėjo į vieną restoraną. Ten sutiko penkiolika panelių, ką tik gavusių technikumo diplomus. Ta proga vokiečiai jas pavaišino šampanu.
„Kai atsiskaitydami už aptarnavimą ir maistą davėme 200 Vokietijos markių, mums pasakė, kad ši suma yra gerokai per didelė. Pradėjome sakyti, kad restorane vaišinomės daugiau kaip 20 asmenų, tad 200 markių už viską tikrai nėra per daug. Tada mus pasikvietė restorano vadovas. Jis sutiko paimti 100 markių su sąlyga, kad kitądien būsime jo svečiai, kuriuos jis vaišins nemokamai”, – porino pašnekovas.
Tąkart vokiečiai, apsidžiaugė ir, kad Lietuvoje juodųjų ikrų indelis kainuoja tik po 1,5 dolerio, o Vokietijoje už tą patį kiekį tekdavo pakloti gerokai didesnę sumą. Iš tos laimės atvykėliai prisipirko 100 indelių ikrų. Bet po poros dienų jų prisivalgė tiek, kad niekas į ikrus nebegalėjo žiūrėti.
Grįžę iš Lietuvos, vokiečiai apie mūsų šalį papasakojo kitiems Vokietijos buriuotojams. Dalis jų, susižavėję pasakojimais, taip pat apsilankė Lietuvoje. Pats R.Rylas vėl į Klaipėdą sugrįžo po metų.
Į Klaipėdą atplaukusiam po daugiau kaip 15 metų R.Rylui, mūsų miestas atrodo labai pasikeitęs. Jis iškart pastebėjo, kad Klaipėdoje padaugėjo parduotuvių, o pats uostamiestis tapo europietiškesnis. „Gal tik ne itin pakito ši vieta”, – šypsodamasis mostelėjo kairiosios Danės krantinės link R.Rylas.
Nors per 15 metų kainos Lietuvoje gerokai šoktelėjo, R.Rylui vis dar neatrodo, kad mūsų šalyje yra brangu apsipirkti. „Vokietijoje už puodelį kavos tenka sumokėti tris eurus. Ar matėte kur nors Lietuvoje tokias kainas?” – paklausė pašnekovas.
Stokholme – nelaimė
Kaip ir devintojo dešimtmečio pabaigoje, taip ir dabar R.Rylas ir jo įgula buvo itin garbingai sutikti, nes per šią regatą jachta „Sinfonie Sylt” Klaipėdą pasiekė pirmoji.
R.Rylas tvirtino nesitikėjęs laimėti regatos „NORD/LB Baltic Sprint Cup” etapo Ryga–Klaipėda. „Šioje regatoje dalyvavau nuo pat jos pradžios. Tačiau pirmajame ture netoli Stokholmo su jachta atsitrenkėme į uolą. Korpusas buvo deformuotas, todėl į vidų ėmė skverbtis vanduo. Turėjome keturias dienas pasilikti Stokholme, kol laivų remonto įmonėje sutaisė jachtą. Dėl šios nelaimės teko du regatos etapus praleisti, bet kai jachta buvo sutvarkyta, vėl įsitraukėme į regatą”, – pasakojo buriuotojas.
Paklaustas, ar su šia jachta galima būtų laimėti ir kituose regatos etapuose, R.Rylas sakė, kad viskas priklauso nuo vėjų. Jeigu jie būna stiprūs, „Synfonie Sylt” jachta plaukia gana greitai. Tačiau silpnesni vėjai tokiai jachtai laimėti nepadėtų, nes ji yra labai didelė ir kur kas sunkesnė už sportines jachtas.
Žmona susižeidė
Jachtą „Synfonie Sylt” R.Rylas nusipirko prieš trejus metus Italijoje. Su ja savininkas jau lankėsi Norvegijoje, Švedijoje ir Danijoje. Šiemet gegužę „Synfonie Sylt” dalyvavo Škotijoje ir Danijoje vykusiose regatose. Kitąmet R.Rylas planuoja sudalyvauti ir regatoje, kuri prasidės Niujorke.
Kai jachta „Synfonie Sylt” šiemet atplaukė į Klaipėdą, joje, nepaisant dydžio, buvo tik penki įgulos nariai. „Nenoriu didelės įgulos. Manau, kad per didelė įgula trukdytų atsipalaiduoti. Dabartinė mano įgula – nuostabi. Turime puikų koką, kuris kasdien pateikia trijų dalių pietus: sriubą, antrą ir dar desertą”, – gyrėsi jachtos savininkas.
Į Lietuvą jachta „Synfonie Sylt” atplaukė vien tik vyrai. Pradžioje regatoje „NORD/LB Baltic Sprint Cup” dalyvavo ir R.Rylo žmona, tačiau, Stokholme jachtai atsitrenkus į uolą, moteris susižeidė į stalą krūtinę ir nusprendė toliau nebeplaukti.
Jachtas kaitaliojo
Vienintelis jachtos „Synfonie Sylt” savininkas 58 metų R.Rylas yra verslininkas, tačiau juokauja, kad dėl aistros buriavimui save laiko labiau jūrininku. Aistra buriuoti R.Rylas užkrėtė ne tik savo žmoną, kuri, pasak jo, anksčiau nebuvusi itin sportiška, bet ir abu vaikus – sūnų ir dukterį.
Pats buriavimą pamėgo kažkada paplaukiojęs svetima jachta. Tada supratęs, kaip puiku buriuoti, ir užsimanęs žūtbūt įsigyti savo jachtą.
R.Rylas galėtų nesustodamas pasakoti apie visas savo turėtas jachtas. „Pirmasis mano laivelis buvo dviejų metrų ilgio ir metro pločio valtelė, labiau primenanti dėžę. Ją turėjau būdamas 5–6 metų. Pirmą tikrą laivą mano šeima įsigijo po karo. Tada gyvenome Vokietijoje prie pat Elbės upės. Laiveliu sutemus per Elbę į kitą pusę keldavome anglų ir amerikiečių karius. Jiems stigo maisto, todėl mielai keldavosi per upę į kitą krantą, kur mažus, iš laivų statyklų pavogtus įrankius jie galėdavo iškeisti į valgį. Savo pirmąjį nuosavą laivelį įsigijau būdamas 16 metų. Tai buvo nedidelė jachta. Vėliau, baigęs verslo studijas, būdamas 24 metų įsigijau dar vieną jachtą. Jachtas pradėjau kaitalioti. Kaskart pirkau vis didesnes, nes iki tol buvusios atrodė per mažos, kol pagaliau 2002 metų spalį įsigijau šią jachtą. Manau, kad didesnės jachtos už ją man nebeprireiks”, – teigė buriuotojas.
Giedrė Balčiūtė