Senais laikais ūkanotoje Anglijos karalystėje žmonės sugalvojo parlamentą. Tais laikais karaliaus piniginė buvo tapati valstybės pinigų kapšeliui, o karalius šalį valdė kaip asmeninį sklypą kartu su visais laikinaisiais, nuolatiniais statiniais, šunimis, katėmis, žmonėmis ir kitu asmeniniu turtu.
Šitą kiekvieno didžiojo „ūkininko” svajonę suardė tuometiniai Anglijos gyventojai, kurie susirinko Londone ir nusprendė, jog karaliui derėtų atskirti asmeninį pinigų kapšelį nuo valdiško. O tada visiems valstybės ūkininkams atėjo blogos dienos, nes „nuomininkai” tapo visateisiais piliečiais, o šalis nustojo būti privatus karaliaus sklypas. Tokia mintis daugeliui žmonių patiko, ir parlamentai iš ūkanotojo Albiono paplito po visą pasaulį.
Čia buvo truputis istorinės pasakos. Tačiau kiekvienoje demokratinėje valstybėje parlamento pagrindinis uždavinys ir jo galybės šaltinis yra vienas: parlamentas ir tik parlamentas sprendžia, kaip bus išleistas kiekvienas iš mūsų valstybės reikmėms paimtas litas.
Būtent todėl finansų ministras yra antrasis arba trečiasis pagal svarbą vyriausybės kabineto narys, būtent todėl „perbrendusios demokratijos šalyse”, tokiose kaip Norvegija, Danija, miesto biudžetas yra svarstomas devynis mėnesius per metus, o tarybos nariai ir visi piliečiai puikiai žino, kur išleidžiamas kiekvienas euras, guldenas ar krona.
Mūsų gimtoji Klaipėda šiandien labiau primena jau aprašytąjį Albioną 1205 metais negu demokratinės valstybės demokratiškiausią miestą.
Kokiems reikalams savivaldybėje skiriamas didžiausias dėmesys, parodo savivaldybės komitetai: kokie žmonės juose dirba, kokios partijos atstovai kokiam komitetui vadovauja. Logiškai mąstant, svarbiausias mieste turėtų būti finansų ir biudžeto komitetas. Šiame komitete nario teisėmis turėtų dirbti miesto meras, opozicijos lyderis, o komiteto pirmininkas turėtų būti didžiausios politinės partijos savivaldybės taryboje atstovas.
Šioje savivaldybės taryboje susiklostė tokia padėtis, jog, susijungus liberalų ir centro partijoms, liberalcentristų frakcija tapo didžiausia – ji turi daugiau nei pusę savivaldybės tarybos narių.
Nors liberalcentristai pasiėmė tokius postus, kokius patys norėjo, tačiau mūsų mokesčių panaudojimo klausimai nelabai rūpėjo. Todėl finansų komiteto vadovo postas buvo patikėtas Lietuvos rusų sąjungos frakcijos atstovei Jelizavetai Daugininkienei.
Savivaldybės biudžeto reikalai nelabai rūpi ir miesto merui, nes jis pasirinko sklypų parceliavimo (kažkodėl per klaidą vadinamo Teritorijų planavimo) komitetą. Pakankamo dėmesio savivaldybės biudžetui neparodė ir opozicija.
Neformalus opozicijos lyderis (pagal pasisakymų ir kritikos dažnumą) Valdemaras Anužis biudžetą iškeitė į savivaldybės turtą. Jam vertos pamainos neatsirado, todėl socialdemokratai į Biudžeto komitetą savo atstovo nedelegavo.
Tą patį pamanė ir tuometiniai liberaldemokratai. Todėl vienintelis nevaldančiosios daugumos atstovas biudžeto ir finansų komitete yra politinės partijos Rusų aljanso frakcijos atstovas Vladimiras Vlasovas, kuris, matyt, taip daug dirba su rinkėjas, jog miesto visuomenei išdėstyti opozicijos požiūrį į savivaldybės finansus pritrūksta laiko.
Miestui reikia politikos, nes tik taip miestas tarnaus žmonėms. Mes politikuojame visur ir visada. Pavyzdžiui, šeimoje kiekvieną mėnesį sunešame savo atlyginimus, aptariame einamąsias (pienas, duona, šildymas), nepaprastąsias (batai, paltas, rankinė) išlaidas. Taip pat numatoma šeimos investicijų programa (televizorius, šaldytuvas, baldai).
Žinoma, neįmanoma apsieiti be išlaidų reprezentacijai (alus, draugai, gimtadienis) Tada būna paskirtas biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas (dažniausiai pirmininkė), kuri kontroliuoja šeimos biudžetą.
Taip yra organizuota pavyzdinės šeimos finansų politika.
Klaipėdos savivaldybės šeimos politika organizuota visiškai kitaip. Ten šeimos galva rūpinasi, kaip iš namų išnešti ir parduoti kokį vertingesnį daiktą, žmona bando užstoti kelią link durų, tačiau yra apraminama paaiškinimais „Malči, nes gausi į dantis”.
Žmona, prižiūrėdama šeimos daiktus ir rakandus, visiškai nesugeba kontroliuoti šeimos pinigų, ir tuo labiausiai naudojasi biurokratai – vaikučiai pabiručiai, kurie iš šeimyninio stiklainio pasiima tiek pinigų, kiek jiems atrodo reikalinga.
Nereikia stebėtis tokia šeimos būkle. Šiandien išnešus ir pardavus šeimyninę komodą iškart gali gauti daugiau pinigų degtinei nei sąžiningai dirbdamas šeimos labui visą mėnesį.
Todėl sąžinė laikinai padedama į šalį ir pirmenybė atiduodama ūkiniams sprendimams.
Vienintelė tokios problemos sprendimo galimybė yra kočėlas ir grįžimas prie tinkamos šeimos finansų valdymo politikos.
Naglis Puteikis
pas konservus balsas prasimušė?