Neįgalieji: „Žmogaus siekiams ribų nėra”

Jau vienuoliktąją vasarą Monciškėse, Palangos rajone, iki gilaus rudens stovyklaus per 500 įvairaus amžiaus žmonių su judėjimo negalia, ir mokysis anglų kalbos, amatų bei kompiuterinio raštingumo.

Langas į pasaulį

Mobilią kompiuterių klasę prieš metus įkūrė Lietuvos paraplegikų asociacija ir bendrovė „Microsoft Lietuva”, ir ji atkeliavo į pajūrį su visa reikalinga įranga kompiuterinio raštingumo pamokoms vesti. Juk kompiuteris socialinėje nuošalėje atsidūrusiems žmonėms yra viena galimybių sugrįžti į aktyvų gyvenimą, bendrauti, lygiomis teisėmis varžytis darbo rinkoje, lavinti gebėjimus naudotis informacinėmis technologijomis.

Mobilios kompiuterių klasės vadovas judėjimo negalią turintis Tomas Velička papasakojo, kaip kompiuteris pakeitė jo gyvenimą. Prieš devynerius metus aštuoniolikmetį vaikiną ištiko nelaimė: nėrė į vandenį, lūžo kaklas, patyrė sunkią stuburo traumą.

„Labai tamsaus laikotarpio gal ir nebuvo, nes artimieji ir ištikimiausi draugai nenusigręžė. Teta dovanojo kompiuterį. Pradėjau, žinoma, nuo žaidimų, bet netrukus nusprendžiau mokytis. Pirštų visai nevaldau, bet klavišus spaudžiu kita rankos dalimi. Šiemet baigiau studijas Kauno technikos universiteto informatikos fakultete. Buvo nelengva, nes per trejus metus buvau užmiršęs matematiką, fiziką, teko atvargt, turėjau skolų, patalpos ne iš karto buvo pritaikytos ratukams. Beje, ketinu studijuoti ir kitus mokslus. Šiandie nebeįsivaizduoju, ką veikčiau gyvenime be kompiuterio”, – sakė vaikinas.

Vygintas per dieną iš vytelių nupina po kelis krepšius

Stovyklautojai patikino, kad Tomas yra puikus, kantrus mokytojas.

„Juk atvažiuoja žmonės įvarių gebėjimų. Kai kas net nemoka elgtis su pele ar įjungti kompiuterio. Išmoksta naudotis internetu ir „fotošopu”. Aš jau antrą kartą atvažiuoju į šią stovyklą, gilinsiu įgūdžius”, – sakė palangiškė Vilija Pociutė, siuntinėjanti laiškus draugams po visus žemynus ir naudojanti kompiuterį darbe, Reabilitacijos ligoninėje.

Paklaustas, kaip kompiuteris pakoregavo Virginijaus žemaitišką būdą, rietaviškis, atvykstantis į stovyklą jau šeštus metus, atsakė: „Ne aš prie kompiuterio taikausi, o jis prie manęs. Kai tingiu mokytis, Tomas naudoja viduramžių bausmes”, – juokiasi.

Prasitaria esąs aistringas žvejys ir vėl juokauja: „Bet Monciškėse reikia panas žvejot… Turim čia varytuvus, tai nuriedam ratukais į Šventąją, Kunigiškes. Ir va šia Meilės alėja, kurią dėl vingiuotumo vadinam „alkotesteriu” – prie jūros. Beje, alėjos skulptūras baltų mitologijos motyvais išskobė neįgalieji, vadovaujami garsaus skulptoriaus A. Vytėno. Aš išmokau pinti krepšius iš žilvičio vytelių, draugas per dieną nupina du. Stovykloje daug ko gali išmokti – ir anglų kalbos, ir tapybos, ir pinti šiaudinius sodus, reikia tik noro”, – sakė linksmų plaučių žemaitis.

Padėti – ne žodžiais

„Uždirbu daugiau nei būdamas sveikas. Nors sveikatos, pinigų ir proto niekada nėra per daug. Šiais laikais komunikacija yra viskas”, – sakė marijampolietis plunksnos brolis Vytautas, apsirūpinęs visomis įmanomomis šiuolaikinėmis technologijomis. Jis fotografuoja, rašo apie miškininkystę, ūkininkavimą ir kitom širdžiai mielom temom į įvairius leidinius, rengia radijo laidas. Juokauja leisiąs erotinį žurnalą. O gal taip ir bus, nes pašėlimo ir atkaklumo suvalkiečiui netrūksta. Pasitelkęs Europos Sąjungos paramą ir Druskininkų urėdijos miškininkus, užsodino pusantro hektaro mišką, kurį sako paliksiąs vaikaičiams.

O į stovyklą iš Marijampolės atvažiavo pats, rankinio valdymo mašina. „Turiu mylinčią žmoną ir du sūnus. Nepatikėsit, bet po nelaimės manęs nepaliko didžioji dauguma draugų. Aš tik trečius metus sėdžiu ratukuose, pakeiksnodamas savo kvailumą. Turėjau didelį stresą, grėsė bankrotas, na, ir važiavau namo išgėręs. Prisnūdau, o žvyras buvo slidus kaip ledas – išlėkiau kaip pro liuką, atsipeikėjęs suvokiau, kad nejaučiu kojų. Dabar galvoju: na, būčiau praradęs darbą, turtą, bet kojas tebeturėčiau – jei nebūčiau streso malšinęs tuo skystymėliu”.

Paklaustas, gal rašo romaną, ponas Vytautas sako: „Realistas aš, ne fantastas, 23 metus buvau žurnalistas. Tebesu. Ir būtinai parašykit, kad svarbiausia – ne žodžiais gailėtis neįgaliųjų. Į Monciškes suvažiuoja jau išsikapstę iš depresijos, sutvirtėję žmonės, žinantys, ko nori, o kiek luošų žmonių mėnesių mėnesius guli lovoje, vos du kartus per metus išeidami iš namų. Pirmiausia, jeigu neįgalusis neturi pinigų, jam turėtų socialinė parama padėti: pritaikyti tualetą, praplatint duris, pritaikyt slenksčius, kad galėtų bent po savo namus judėti. Kitaip jis – žlugęs”, – sakė Vytautas.

Dalijasi patirtimi

„Mes ir stengiamės padaryti viską, kad neįgalūs žmonės vėl turėtų pretekstą džiaugtis gyvenimu, susigrąžinę gebėjimus dirbti, bendrauti. Ieškome ką tik patyrusių traumą žmonių po reabilitacijos centrus ir kviečiamės į savo asociaciją, į stovyklą”, – sakė stovyklos administratorė Rasa Ostrauskienė.

„Per sezoną vien stovyklautojų su judėjimo negalia būna pusė tūkstančio – nuo 16-os iki 80-ies metų, ir tarp jų turime gydytojų, teisininkų, finansininkų, menininkų. Tad pavyzdys užkrečia plėsti savo galimybių ribas, mokytis. Šiemet stovykloje teiksime teisines konsultacijas, turėsime tokį lobį – gydytoją reabilitologą, jis irgi konsultuos. Tačiau joks gydytojas tavęs neišmokys gyventi, jaustis visaverčiu ir nepasidalins tokia patirtimi, kaip likimo draugas”, – sakė Rasa.

„Stovykloje visi už ko nors užsikabina, išmoksta, kas pravers gyvenime; bus ir odinininkystės, ir vėlimo kursai. Čia niekas apie neįgalųjį nešokinėja, pats išmoksta susitvarkyti aplinką, mokosi vieni iš kitų. Dauguma mūsiškių rašo eiles, tapo – o tai atgaiva sielai”, – pridūrė.

Rasa neįgali nuo penkiolikos, jos vyras Vygintas – nuo septyniolikos metų. Prieš keturiolika metų, norėdama pabėgti nuo tėvų globos ir būti savarankiška, ji sukūrė šeimą su mylimu žmogumi. Su Vygintu abu pusmetį dirba stovykloje, ir moteris sako, kad žmogaus siekiams ribų nėra, net jeigu jis sėdi neįgaliojo ratukuose. Žmogus gali būti ir suvaržytas, panikuoti, pasiduoti nevilčiai. Bet gali gyventi ir kitaip. Gimtuosiuose Druskininkuose Rasa daug metų vadovavo neįgaliųjų draugijai, o laisvalaikiu su vyru dalyvavo ir laimėdavo pirmuosiuose neįgaliųjų šokių maratonuose.

„O mes ir stovykloje rengsime šokių vakarus. Neslėpsiu, stovykloje susikuria nemažai porų, užsimezga bičiulystė”, – juokėsi Rasa ir kvietė atvažiuoti liepą, kai Monciškėse gyvenimas virte virs.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.