Kultūros vertybėse gyvenantys klaipėdiečiai klimpsta į prarają

Kultūros vertybėmis pripažintuose senuose ir jau griūvančiuose namuose gyvenantys klaipėdiečiai save vadina įkaitais.

Pagal galiojančius įstatymus, privatizavę butus tokiuose namuose gyventojai privalo patys pasirūpinti ir pastato būkle. Klaipėdoje šie, tik popieriuose saugomi objektai, skaičiuojami dešimtimis. Beveik visi – pripažinti avariniais, netinkamais gyventi.

Vieniems griūva stogai, kiti iš viso smenga žemyn, tačiau naktimis dėl to nemiega tik gyventojai, kurie nepajėgūs surinkti milijonus litų namo remontui. Parduoti butų jie taip pat nebegali, nes įvertinę buto ir namo būklę pirkėjai paskaičiuoja, kad pirkinys per brangus.

„Turi butą senamiestyje – arba parduok, arba tvarkykis“, – šiuo standartiniu sakiniu Kultūros paveldo departamentas (KPD) ir Klaipėdos valdininkai jau gerą dešimtmetį palydi gyventojus pro duris, kuomet šie ateina prašyti pagalbos.

Mojuoti absurdiškais įstatymais bejėgiškiems gyventojams prieš nosis – labai patogu, tuomet nereikia sukti galvų dėl svetimų rūpesčių.

Tačiau rūpesčiai ne visai svetimi – aptriušę ir į žemę smengantys pastatai darko Klaipėdos senamiestį ir kelia pavojų praeivių gyvybei.

Apžiūrėjo ir išėjo

Praėjusį mėnesį architektūrine vertybe pripažinto Aukštosios gatvės 19 stogo konstrukcija atskilo ir nukrito tiesiai ant šaligatvio, kuriuo dažnai vaikšto ne tik miestiečiai bet ir užsienio turistai.

Į vietą atskubėjo gaisrininkai ir namą administruojančios bendrovės „Mūsų namų valdos“ direktorius bei KPD Klaipėdos teritorinio padalinio inspektoriai.

Nors šis namas, kaip ir kiti kultūrinėmis vertybėmis pripažinti pastatai, yra įrašytas į saugomų objektų registrą, KPD valstybinio inspektoriaus Laisvūno Kavaliausko teigimu, visos patalpos yra privati žmonių nuosavybė, nepriklausanti valstybei, todėl remontuoti pastatą ir stogą užsilopyti gali tik namo valdytojai – butų savininkai.

Avarijos padariniai buvo likviduoti – liekanos sušluotos ir išvežtos, be dalies konstrukcijos likęs stogas uždangstytas ir apkaltas, o keliolika namo butų savininkų nutarė vienytis – kurti bendriją ir dėl lėšų remontui kreiptis į visas įmanomas institucijas.

„Gyvename kaip karo sąlygomis – stogas kiūžta, sienos šlampa. Iki šiol žiemą šildėmės kaip kam išeina – vieni malkas kūreno, kiti dujų balionus į namus vežiojo. Tam, kad galėtume šildytis gamtinėmis dujomis, teko kryžiaus kelius nueiti ir, nors leidimai gauti, darbai dar nepradėti, nes valdininkai nesutaria, kas turi atstatyti unikalų gatvės grindinį – jie ar bendrovė, kuri ties dujų įvadą“, – guodėsi senamiestyje gyvenantys klaipėdiečiai.

Vargų pradžia – sovietmetyje

Tokių namų kaip Aukštosios g. 19 visoje Klaipėdoje tik trys. Pastatytas XVIII amžiaus antroje pusėje, jis puošė senamiestį. Priklausė pastatas turtingai našlei, kuri čia buvo įkūrusi užeigą „Auksinė kekė“.

Sovietmečiu prasidėjo šio namo gyventojų bėdos. Tuomet pastatas paskelbtas avariniu, pusė jo gyventojų buvo valdžios iškeldinti į naujus butus, kita pusė liko laukti iškeldinimo, bet jo nesulaukė, nes pasikeitė santvarka.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu be naujų butų taip ir likusiems gyventojams buvo primygtinai siūloma privatizuoti butus, kuriuose gyvena. Esą kitaip šie bus iškeldinti iš avarinio namo ir liks kaip stovi.

Žmonės paklausė – ir vargsta iki šiol. Į „Vakarų ekspreso“ rankas pateko 1979 metų dokumentas, kuriame dar Vykdomasis komitetas gyventojams žadėjo, kad „XI penkmetyje namas, kuriame gyvenate, bus kapitališkai remontuojamas ir jo butai bus iš naujo perplanuojami. Tada iš esmės pasikeis ir jūsų butas“.

Remonto žmonės taip ir nesulaukė. Privatizavę butus, kurių šiame pastate liko netoli dešimties, klaipėdiečiai pradėjo minti Savivaldybės kabinetų slenksčius. Per daugiau nei dešimtmetį pastato būklė vis blogėjo, o gyventojai rašė ir rašė prašymus miesto valdžiai bei KPD.

Apgavo valstybė

Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintos Valstybinio butų fondo privatizavimo taisyklės, kuriose buvo punktas, jog gali būti privatizuojami butai avariniuose namuose, jeigu jie pagal patvirtintą miesto plėtros planą nebus griaunami. Šis punktas ir įstūmė žmones į valstybės pinkles.

Privertusi butus išsipirkti griūvančiame name valstybė galėjo namą išpirkti, tačiau tai laiku nebuvo padaryta.

Tiek Klaipėdai vadovaujant merui Eugenijui Gentvilui, tiek ir Rimantui Taraškevičiui, Savivaldybės pozicija dėl Aukštosios g. 19 pastato ir kitų panašaus likimo namų nepasikeitė. Miestas nepajėgus iš savo biudžeto restauravimui ir remontams skirti milijonines lėšas.

Dar 1997 metais, dabar jau bankrutavusios bendrovės „Senamiesčio valdos“ iniciatyva, buvo surašytas pastato defektinis aktas. Komisija siūlė iškelti gyventojus, nes nustatyta, kad stogo konstrukcija yra supuvusi, o ant stogo nebelikę net 20 procentų čerpių.

Gyventojai dėl prašymo atlikti kiauro stogo remontą gavo paties E. Gentvilo pasirašytą atsakymą.

„Pagal UAB „Klaipėdos komprojektas“ sudarytą sąmatą, stogo remonto darbams reikia 92 512 Lt. Įstatymų nustatyta tvarka, remonto darbai turi būti atlikti namo bendrasavininkių lėšomis. Jeigu bendrasavininkiai neturi galimybės savo lėšomis suremontuoti stogo, siūlome mainyti arba parduoti butus individualia tvarka“, – rašoma jame.

Prieš 4 metus atsakymą gyventojams surašęs meras R. Taraškevičius bent jau nurodė, kur šiems ieškoti gelbėjimo rato.

Klaipėdiečiams pasiūlyta steigti bendriją, o ją įregistravus jau galima pretenduoti į daugiabučių namų savininkų bendrijų rėmimo fondą dėl bendrijos išlaidų padengimo iki 30 proc. stogo remonto vertės.

Gali kompensuoti

L. Kavaliauskas sako, kad įsteigus bendriją žmonėms bus lengviau pretenduoti ir į valstybės biudžeto lėšas, skirtas paveldotvarkai.

KPD ir savivaldybių paveldosaugos padaliniai apmoka tyrimus, kuriuos reikia atlikti prieš projektavimą. Iš šių lėšų taip pat gali būti finansuojami saugomų objektų avarijos grėsmės pašalinimo, apsaugos techninių priemonių įrengimo ir kiti neatidėliotini saugojimo darbai.

L. Kavaliausko teigimu, gyvenamųjų namų, kurie yra pripažinti avariniais ir yra paveldosauginiai, uostamiestyje ne tiek daug. Kur kas daugiau yra griūvančių, bet kultūros vertybėmis nepripažintų namų. Dauguma jų patenka į saugomų objektų urbanistinę teritoriją.

„Sudėtinga situacija. Avarinio stovio namuose dažniausiai likę gyventi apsileidę, asocialūs asmenys. Kas iš to, jei valstybė tuos namus suremontuos, o po metų jie bus vėl apšnerkšti?“ – retoriškai problemą vertino L. Kavaliauskas.

Jo teigimu, įstatymai kompensacijas numato tik architektūrinių vertybių gyventojams, kuomet žmonės susiremontuoja namą savo jėgomis ir pateikia paraišką kompensacijai gauti. Valstybė gali padengti apie 50 proc. remonto išlaidų.

Ar uostamiestyje tokiu būdu buvo suremontuotas nors vienas paveldosauginis ir gyvenamasis namas, L. Kavaliauskas nėra girdėjęs.

Inspektorius pripažino, kad jeigu gyventojai nesiims iniciatyvos, nei valstybė, nei Savivaldybė šių namų nebus pajėgi rekonstruoti. Išeitys dvi – arba nauji turtingi savininkai, arba – griuvėsiai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Statyba su žyma , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.