Keturiasdešimt šešerių metų lukniškis Algirdas Jucys – bene daugiausiai pasaulio šalių aplankęs Skuodo rajono gyventojas. Ar klajonės jam atnešė laimę?..
150 šalių
Žodis „daug”, sako Algirdas, vienam reiškia dešimt, o kitam – ir šimtą. „Aš neskaičiavau, kiek, tačiau manau, jog esu aplankęs apie 150 šalių. Jeigu paimtume gaublį, tai galėčiau parodyti, jog apkeliavau visą pasaulį: nuo Kamčiatkos iki Meksikos, nuo Špicbergeno iki Ušajos miesto Argentinoje. Lengviau pasakyti, kur dar nesu buvęs: Bolivijoje, Paragvajuje, Liuksemburge, Australijoje… Tikiuosi ir ten apsilankyti.”
Keliauti pradėjęs dar sovietiniais laikais. Pėstute, traukiniais, lėktuvais. Aplankęs Kamčiatką, Baikalą, įkopęs į du veikiančius ugnikalnius. Žodžiu, visą buvusią Tarybų Sąjungą išmaišė skersai išilgai.
„Nepasakyčiau, jog lietuviai yra sėslūs žmonės. Keliaudamas po pasaulį savo tautiečių sutikau daugiau nei tikėjausi, – sako Algirdas. – Lietuvis sugeba reikiamu laiku atsirasti reikiamoje vietoje: kur galima daugiau pasiekti, daugiau uždirbti, daugiau pamatyti.”
Kodėl žmonės keliauja, ko jie ieško? „Tikriausiai tai užkoduota mūsų prigimtyje. Retai susimąstau apie kelionių prasmę, tačiau suprantu, jog gyventi vienoje vietoje nebegaliu.”
Kruiziniuose laivuose – daug skuodiškių
Algirdas dirbo kruiziniuose laivuose padavėju. „Kur tik teko lankytis, vis lyginau su Lietuva. Gruodis, sausis pas mus – šalčiausi žiemos mėnesiai, o tuo metu Rio de Žaneire kaitiniesi paplūdimyje.
Keletą kartų apiplaukiau Pietų ir Šiaurės Amerikos, Afrikos, Europos ir Skandinavijos krantus. Kairo, Egipto aplankymą nelaikau dideliu pasiekimu. Teko plaukti Sueco kanalu, kurį vergai iškasė rankomis. Mačiau Norvegijos fiordus, pernai dirbau barmenu Sankt Peterburge.”
Labiausiai Algirdą sukrėtė apsilankymas prie Kristaus kapo. Ten stūkso akmuo, iš kurio trykšta vanduo, ir geriausi pasaulio mokslininkai negalintys paaiškinti šio fenomeno. „Ta aplinka pulsuoja Dievo buvimu. Tai sunku nusakyti.”
Beje, Algirdas gali susišnekėti angliškai, prancūziškai, vokiškai, itališkai, ispaniškai, latviškai ir truputėlį vengriškai.
„Dirbdamas kruiziniuose laivuose aplankiau daug šalių, nors ir buvau tik samdomas darbuotojas. Visada turėdavau galimybę išlipti į krantą. Laivo įgula – įvairiausių tautybių žmonės. Jūs nepatikėsit, tačiau laivuose dirba daug skuodiškių.”
Lietuvėms – ketvirta vieta
Padavėjų darbas – be galo sunkus. Mažiausiai dvylika valandų per dieną tenka išbūti ant kojų, ir jokių išeiginių. Neištversi – kontraktas bus nutrauktas ir už savus pinigus vyksi namo. Dažniausiai kontraktas sudaromas 6 ar 8 mėnesių laikotarpiui. Yra dirbančių keletą metų be jokio poilsio, dažniausiai tai filipiniečiai, tačiau jie, pasak Algirdo, – vaikščiojantys lavonai.
Nuo rutinos, sunkaus darbo sušlubuoja ne tik žmonių fizinė sveikata, bet ir „stogas važiuoja”. Atsiskaitymo forma laive – kortelė, tad gryni pinigai čia mažai cirkuliuoja. Jei patiksi keleiviui, – gausi ir rankpinigių. Padavėjui, nelygu jo rangas, tenka aptarnauti 16-20 klientų per valandą. „Pastebėjau, jog žemaičiai, ypač skuodiškiai, turi įgimtą bendravimo gyslą, kuri dirbant šį darbą labai svarbi.
Gerbiamos lietuvaitės, nepykite, tačiau keliaudamas aš jus lyginau su kitų šalių moterimis. Lietuvės – nuoširdžios, tačiau temperamentingiausios yra brazilės, venesuelietės, kolumbietės. Moteris pagal grožį aš kvalifikuočiau taip: pirma vieta – rusės, toliau – lenkės, ukrainietės, lietuvės…
Lietuvos jaunimas pagal temperamentą jau laisvesnis nei mūsų karta, tad manau, jog lietuvaičių akcijos dar kils. Meilę šiltuose, mažai išsivysčiusiuose kraštuose galima pirkti net už 5 dolerius. Ir aš taip dariau. Būčiau ne vyras, jei taip nedaryčiau, arba meluočiau sakydamas, jog to nebuvo. Perkamos meilės principas – negalima bučiuoti į lūpas, o visas kūnas – tavo.
Laivuose labai sunku išgyventi, pilna savų intrigų, tarp personalo apstu „žydrųjų”…”
Jau porą metų Algirdas nebeplaukioja kruiziniais laivais, o vyksta dirbti į statybas Vokietijoje. Žada padirbėti Norvegijoje, nes girdėjęs, jog ten geresni atlyginimai.
Tiesiog Algieša
„Man jau 46. Gimiau ir užaugau Luknės kaime, lankiau Skuodo Bartuvos vidurinę mokyklą. Geru žodžiu prisimenu šios mokyklos direktorių P. Tamašauską, – pažeria biografijos faktų Algirdas. – Norą keliauti tikriausiai išugdė mama, pirmą kartą mane paėmusi į kelionę aplink Lietuvą, kai buvau vos septynerių. Pagal diplomą esu fizikos-informatikos-astronomijos mokytojas. Dirbau Vilniaus, vėliau Palangos, Ukmergės mokyklose. Labai gerai sugyvenau su mokiniais, tačiau pasiimdavau žemėlapį, susikraudavau kuprinę ir iškeliaudavau…”
Buvo sukūręs šeimą, tačiau žmona negalėjo susitaikyti su nuolatinėmis Algirdo išvykomis. „Aš – ne šeimos žmogus, – sąžiningai pripažįsta vyriškis. – Mano dukrai, kuri gyvena su žmona, jau dvidešimt vieneri. Buvau ją pasiėmęs į Vokietiją.”
Algirdas sako turėjęs didelių galimybių. „Buvo laikas, kai sukiojausi tarp garsių šių dienų politikų, tačiau ši aplinka manęs netraukė. Tai ne man.”
Ne kartą turėjo galimybę pasilikti gyventi užsienio šalyje, tačiau… traukia tėvynė. „Mes, lietuviai, esame išsaugoję tai, ko nerasi gražiausiose, turtingiausiose pasaulio šalyse – nuoširdų bendravimą, dvasinį ryšį. Užsieniečiai su draugais, kaimynais, net savo vaikais ar giminaičiais bendrauja tik formaliai.”
Žaneta Skersytė
„Vakarų ekspresas”