Vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, dar vadinamoje jos vadovės Jūratės Stauskaitės vardu, viešėjo devynių vaikų grupė iš Kalkutos (Indija) dailės mokyklos.
„Lakshmipat Singhania Academy” auklėtiniai, vadovaujami Indijoje garsios dailininkės ir pedagogės Babita Das, kartu su vaikų ir jaunimo mokykla dalyvavo kūrybinių mainų projekte „Affinity – Bendrystė”. Daugiau kaip savaitę jaunieji bičiuliai leido drauge. Mokėsi tapybos, piešimo, keramikos, darė papuošalus iš vilnos. Jų darbeliuose atgijo stikliniai Vilniaus pastatai (net gražesni nei realybėje), upės vingiai, žmonės ir lietuviškos gamtos spalvos.
Margas ir linksmas vaikų būrys neišsisklaidė ir po užsiėmimų. Vaikai aplankė gražiausias Lietuvos vietas. Nakvojo sodyboje Kaltanėnuose, maudėsi Žeimenoje, leidosi Aukštaitijos nacionalinio parko keliais. Paskutinėmis viešnagės dienomis jungtinė komanda dar aplankė Trakus. Kūrybinių dirbtuvių triūsą, nuotaiką ir keliones atspindi Mokytojų namų paroda.
Nors nuo ryto iki vakaro vaikai mokėsi, iškylavo, jiems netrūko nei šypsenų, nei jėgų. „Vos suradę dešimt minučių laisvo laiko, tuoj manęs prašydavo futbolo kamuolio”, – sakė Babita Das. Stebėtis jos auklėtinių ištverme būta ko, mat į Lietuvą indai atvyko iš Italijos. Per savaitę jie spėjo ne tik aplankyti įžymiuosius šiaurės miestus, bet nukakti net į „vidurdienio” Italiją – Neapolį. Tik bėda, kad keliaudami turistiniais maršrutais vaikai labai išsiilgo bendravimo. Todėl susitikę su savo bendraamžiais Lietuvoje niekaip negalėjo su jais atsibūti. „Ką man daryti, – klausė viešnia. – Vaikams čia taip patiko, kad net nenori grįžti atgal.” Mažasis svečias Harshas Nowlakha sakė, kad didžiausią įspūdį jam ir jo draugams padarė mūsų krašto žaluma. Mažieji mokyklos svečiai bene pirmą kartą maudėsi natūraliame upės vandenyje. Grupės vadovė Babita žadėjo į Lietuvą atvažiuoti žiemą – nori pamatyti sniegą.
Paskutinį projekto „Affinity” užsiėmimą – keramikos pamoką, vedė svečių grupės vadovė B.Das. Į klasę vaikai įsiveržė su lietuviška daina. Mokytoja liepė nulipdyti mažytes indų dievybes vaizduojančias molio figūrėles. Per patį kūrybos įkarštį lietuvaičiai nutarė užplėšti dainą: visiems minkant molį ir knaibant pirštu klijus, nieko nelaukęs „išėjo tėvelis į mišką”. Kalkutos vaikai taip pat neatsiliko. Babitos sūnus Chandraneevas ėmė dainuoti hindi kalba, viena ranka diriguodamas sau, o kita lipdydamas skulptūrėlę. Mokytoja reikalavo vieną darbelį kurti dviem trims skirtingos tautybės vaikams. Jei ne gymis ir lietuvių, anglų, hindi kalbų sūkurys virš darbastalio, būtum tokio jos prašymo nesupratęs: atrodė, kad šie vaikai pažįstami jau daugybę metų.
Mokyklos vadovė J.Stauskaitė ir B.Das susipažino praėjusiais metais. Indų menininkė dalyvavo Nidos plenere, po jo lankėsi Vilniuje, norėdama susipažinti su kuria nors čia veikiančia vaikų meno mokykla. „Jau po valandos pašnekesio jautėmės kaip dvi draugės”, – sakė J.Stauskaitė. Tada ir kilo Kalkutos vaikų viešnagės idėja, kuri didžiulio B.Das entuziazmo dėka buvo įgyvendinta pastarosiomis dienomis.