Klaipėdietis džiazo pianistas Marijus Kučikas sako, jog Klaipėdoje likę nedaug barų ar restoranų, kuriuose jis būtų negrojęs. O kur dar įvairūs projektai, festivaliai bei darbas mokykloje… „Grįžęs vakare kūrybai ar savęs tobulinimui jau mažai beatiduodi – tiesiog pavargsti. Galvoju, gal kada nors pasirinksiu vieną kurį darbą, bet reikia išlaukti to laiko, – o jis ateis”, – įsitikinęs muzikantas.
Marijus prisipažįsta, jog groti svajojęs jau nuo mažumės. „Vyresnįjį brolį tėvai išleido į muziką, bet buvo gerokai nepataikyta – šis labai nenorėjęs, pabaigė S. Šimkaus konservatoriją ir smuiką padžiovė. O aš tiesog rėkiau, kad noriu į muziką, nors tėvai jau kaip ir nebenorėjo – sako, užtenka vieno. Tai per ašaras išsiprašiau, kad vestų į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją.
Čia mokiausi groti pianinu 10 metų, paskui – pora metų pertraukos. Kai baigiau 12-ą klasę, žiūriu, kad daugiau nieko kita ir daryti nemoku, tik groti. Tuomet – dar ilgai studijavau Menų fakultete Džiazo katedroje pas docentą Saulių Šiaučiulį – apie 9 metus su pertraukomis.
Na, ir visą laiką drauge grojau baruose, restoranuose, festivaliuose, įvairiuose projektuose. Vienas įsimintinesnių – bendras su dailininkais Nidoje. Jau treti metai, kaip esu kviečiamas groti Jonavoje, tarptautiniame menų forume „Homo ludens”. Nuo birželio 15 d. grosiu Palangoje restorane. Šioks toks pripažinimas yra”, – pasakoja 29-erių muzikantas.
Dirbi dar ir mokykloje.
Ne, ne mokytoju, – skuba užtikrinti Marijus. – Reikia turėti gyslelę norint dirbti su vaikais, kantrybės turėti. „Aukuro” vidurinėje mokykloje darbuojuosi akompaniatoriumi. Čia pradėjau dirbti dar 18-os, vos tik ėmęs studijuoti, ir, beje, muzikos mokytoju. Taip – apie metus laiko, tikrai sunku buvo. Vėliau, po pertraukos grįžau dirbti jau akompaniatoriumi. Dabar jau bus dešimtmetis mano veiklos čia, ir ta proga svarstau surengti ką nors panašaus į draugų koncertą – pasikviesti vis dar muzikuojančių buvusių mano mokinių, draugų, dėstytojų.
Kaip sekasi viską spėti?
Grįžti iš mokyklos, pailsi, tuomet kokiame nors restorane groji, kur žmonės valgo, – juokiasi Marijus. – Į namus parsirandi tik vėlų vakarą. O džiazo muzikantų dabar tikrai didelė paklausa, kviečia netgi į vestuves groti.
Kartais galvoju, kur mano tikslas – kažkada norėjau groti baruose, pradėjau groti. Pabaigiau universitetą, ir vėl nebežinojau, kur tas tikslas. O pasirodo, jis – atsidėti tam, kam čia atkeliavai. Nenoriu skubinti to per smarkiai, bet ir nenoriu mesti. Tiesiog džiaugiuosi gyvenimu.
O kaip pats vertini savo, kaip atlikėjo, lygį?
Na nežinau, yra labai daug gerų muzikantų Lietuvoje, ir jaunesnių už mane, jau nekalbu apie vyresniąją kartą, ir tikrai geriau grojančių. Nesu karjeristas, gal labiau linkęs į tingėjimą, – juokiasi. – Vertinčiau save tikrai ne daugiau kaip vidutiniškai. Tobulėti nėra galo. Didžiausia bėda, kai žmogus, kad ir gerai kuriantis, ima laikyti save žvaigžde.
Kas Lietuvoj tavo autoritetai?
Žinoma, dėstytojas S. Šiaučiulis – tokio antro žmogaus nesutiksi. Olegas Molokojedovas. Jis, atrodo, groja tuos pačius gabalus, iš kurių nieko nauja neiškrapštysi, bet pateikia visai iš kitos pusės, su savo kvailiojimais, modernizmu. Yra, yra. Apie užsienio džiazo atlikėjus net nekalbu. Aišku, Lietuvoje tiek tos džiazo muzikos, mokykla dar jauna.
Kaip manai, kuo turi pasižymėti geras pianistas?
Retorinis klausimas. Dėstytojas Romas Malinauskas sakė, kad iš tikrųjų viską lemia garsas, jo minkštumas, kaip jis „paimamas”. Neva daužyti visi moka, pagroti irgi daug kas. Tačiau pasaulyje yra milijonai pianistų, labai didelių, bet kažkodėl Richteris yra vienas, čia kalbu apie klasikinę muziką. Minties vedimas… Bet čia viskas eina su amžiumi, kaip ir vynas, kuo ilgiau išlaikai, tuo geriau. Atsiranda gilesnis kūrinio suvokimas.
Kai pagalvoju, kaip žiūrėjau į muziką būdamas 18 metų ir kaip dabar… Bethoveną, Haidną, Mocartą vaikiškam protui sunku suvokti, ką jie nori pasakyti. Kai įstojau į Džiazo katedrą, net nesuprasdavau, ką ten groja, tiktai kartu pradėti ir kartu baigti, atrodydavo palaida bala. Reikia gabumų meniškai pateikti kūrinį, apgalvoti jį, kaip ir eiles. Vieni daugiau įdeda jausmo, kiti – mažiau. Pavyzdžiui, kai groja penki pianistai tuos pačius kūrinius, vienas jų vis tiek arčiau širdies, ir nežinai kodėl – garsas, maniera, vadinamieji štrichai, viskas susideda.
Kaip save įsivaizduoji ateityje? Irgi grojantį?
Kuriantį, kaip tik jau metai laiko man tai sukasi galvoje. O groti tai būtinai, sunku negroti, – čia į pokalbį įsiterpia viena uostamiesčio dailininkė, neva taip grosiąs, grosiąs ir liksiąs vienas. – Juk pasaulyje daug vienišų žmonių, ir puikiai sekasi gyventi, – optimistiškai svarsto Marijus. – Aišku, tas vienišumas po 40 metų kitaip atrodys. Tačiau dabar nebijau aš vienatvės… Susidėlioji viską į stalčiukus…
Jau esi ką nors sukūręs?
Nori nenori. Matai, dabar didelis vaikiškų dainų deficitas, tad esu jau iki dešimties autorinių sukūręs. O džiazo muzika – kūryba savaime, kiekvienąkart ją atlieki vis kitaip, nė vienam muzikantui taip pat sugroti neišeis.
O ką darytum, jeigu nebūtų muzikos?
Iš tiesų nebijau kažko prarasti. Juk pradedi ką nors daryti, tai daugiau ar mažiau pavyksta, ima darytis įdomu. Beje, labai patinka istorija, tačiau skaičiai, pavardės – tai tikra bėda. Taigi, reikia eksperimentuoti, nebijoti bandyti nauja.
Esi vienas iš Laisvos saviraiškos draugijos (LSD) (prieš kurį laiką organizavusi kelis renginius pasireikšti jauniems talentams. – Aut. past.) narių. Kodėl nieko nebegirdėti apie jūsų veiklą?
Tuomet viskas buvo kuriama spontaniškai, su gerom mintim, ir beveik negalvojama apie rytdieną. Veikla baigėsi tuo, jog visi išsilakstė kas kur, darbais apsikrovę. Bet tai dar ne pabaiga – labai norim padaryti fotografijų parodą iš tų trijų renginių, yra labai įdomių nuotraukų. Buvo čia visokių minčių, bet taip ir…
Kaip suprantu, jau trūksta entuziazmo?
Taip, jau amžius toks, tingėt pradedam, ir to laisvo laiko nėra. Jei atsiranda, tai jau savo reikalais norisi krapštytis…