Tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis”, vakar prasidėjęs Klaipėdos Piliavietėje, stulbina, gąsdina, linksmina ir šokiruoja. Skubėkite į spektaklius šiandien ir rytoj. Kokio rezultato tikimasi, klausiame festivalio meno vadovo Alvydo Vizgirdos.
Kaip keičiasi su metais festivalis, koks šis, keturioliktasis?
Apskritai jį būtų galima į krūvą „Šermukšnių” suskirstyti; vykdavo mažųjų teatrų spektakliai salėse, jie augo, profesionalėjo. Paskui, miesto pageidavimu, mes išėjome į gatves, ir gatviniai spektakliai iš tikrųjų buvo labai vykę, tiesiog fantastiški, ir sutraukė minias žiūrovų. Dabar gal per maža vasaros renginių, ir todėl festivalis atskiriamas nuo Jūros šventės. Užtenka pasakyt, kad jis vyks Piliavietėje, ir aišku, kad jis bus kitoks.
Dėl to, kad ši autentiška vieta laikoma kone mistiška?
Ši erdvė pati diktuoja savitą vyksmą ir pajautas. Apie pirmąkart čia vyksiantį festivalį nieko negaliu pasakyt iš anksto. Jeigu bus visai mažai žmonių – bus blogai, jeigu labai daug – irgi, dėl to, kad festivalis čia turi būt įsigyvenęs. Ir visiškai neturėtų vaikytis žiūrovų skaičiaus, jeigu jis miestui iš tiesų reikalingas. Piliavietėj ir turėtų būt elitinis festivalis – be milžiniškų žiūrovų skaičių, nes jeigu būtų masinis, gal jį reikėtų kelti į Jono kalnelį ar panašiai.
Kokie „kruvini” draugai atvyksta ir vėl?
Ne visada tokius draugus mes kviečiamės. Visada stengiamės ir kokią naują šalį pristatyt. Šįkart „Šermukšnyje” pabuvos teatras jau iš 21-osios šalies. Beje, kaimynai lenkai turi nuostabų teatrą. Spektakliai šįkart buvo surinkti taip, kad kiekvieną dieną žmonės pamatytų du spektaklius po stogais, tai yra gana kamerinio pobūdžio, ir trečią, vakarinį, su šou elementais, kaukėmis, fantasmagorijomis – plačiam žiūrėjimui.
Todėl festivalį pradėjo Lietuvos nacionalinis dramos teatras – pagarsėjusiu spektakliu „Šaukštaveidė Stainberg”, kuriame, beje, kalbama apie itin žiaurius dalykus, bet – labai skaidriai. Ir šiaip beveik visų spektaklių credo – geri vaidmenys. Žinoma, ir pakitimų neišvengta; šiandien turėjo atvažiuot Sovetsko teatras, į kurį be reikalo skeptiškai žiūrim, nes jis – puikus, bet kaimynai neatvyko – man rodos, dėl paprasčiausio tingumo. Juos pakeičia Daugpilio teatras, kuris galbūt palinksmins nuostabia komedija. Iš pradžių buvo pasišovę atvežti ką rimto, bet neišsitenka čia, po mūsų stogais, su savo dekoracijom.
Suprantu, kad egzotiškos šalies vardas nebūtinai pranašautų gerą spektaklį, bet visgi, ar bus svečių iš labai toli?
Patys egzotiškiausi būsime mes. Ne, aš nemanau, kad Pilies teatras turi ypatingą aurą, nes kas taip galvoja, paprastai yra provincialai. Pas mus miestelyje netrūksta asmenybių, galvojančių, kad jie – genijai arba dieviškos kilmės, nors dauguma jų viso labo yra kūrybiškai neįgalūs. Šitaip nederėtų galvot, nes Klaipėda yra tiktai labai nedidelis taškelis pasaulio žemėlapyje, ir visi mato, kas mes iš tikrųjų esam.
Mes stengiamės neatsilikti nuo pasaulio ir todėl patys turime pakankamai egzotikos. Iš kokių tolimų šalių, Naujosios Zelandijos ar Timbuktū – nėra. Aš nesakau, kad festivalis prastai remiamas, pats daug važinėju po pasaulį, ir mielai pasikviestume kolegas iš Vietnamo, Kambodžos ar Tailando, bet egzotiškos trupės išties labai brangiai kainuoja. Aš manau, kad mums egzotiškas ir labai aukšto lygio (jeigu jie neatsiųs kokio antro grupės sąstato) yra lenkų spektalis – karnavalinis, su aukštos prabos šokėjais, muzika ir aktoriais. Lenkijoje jis triumfuoja. Ir vienas lenkų kolektyvas – žaismingai lengvabūdiškas, antrasis – rimtai lengvabūdiškas…
O ką jūsiškis teatras „išlauš”: ar tai vėl bus psichoanalizė, dvasios preparavimas?
Kadangi per visus „Šermukšnius” rodydavau kokį savo spektaklį, šįsyk rodau pastatytąjį Kauno dramos teatre, Bernhardo „Pietus su Liudviku”, ir aš manyčiau, kas norės, ten atras pakankamai gero teatro bruožų.
Kokie teatro bruožai yra geri?
Ryškūs aktoriniai vaidmenys. Visiškai apsirinka diletantiški teatro kritikai, kurie nesupranta, kad kai aktoriniai darbai kaip reta pavyksta, tai tame spektaklyje yra ypač „daug režisieriaus”. Aš visiškai nenoriu į jūsų klausimą, ar mes, lietuviai, turime scenos titanų, sakyt nei „taip”, nei „ne”, bet neabejotinai turime puikių aktorių.
Ir nežinau, nuo ko priklauso, bet rimtas spektaklis dar nereiškia gero spektaklio. Būna klaikiai nuobodžių pretenzijų į rimtą spektaklį. Pas mus dauguma kritikų komediją nurašo į kažin kokį planą.
O kam jums asmeniškai reikia tos įtampos, erzelio, stresų, rengiant tuos festivalius?
Aš pats irgi nežinau. Gal čia inercija? Pirmieji festivaliai prasidėjo, atvirai sakykim, dėl to, kad Klaipėdoje buvo sustingęs kultūrinis gyvenimas, kai čia atvažiavau. Ir jeigu Vilniaus, Kauno teatralai gyvai bendrauja, tai čia – jokiu būdu ne, visi po vieną buvo. Nors ir dabar negaliu pasakyti, kad mūsų miesto teatralai labai bendrauja, gyvenam kiekvienas sau.
Gal jums brangi ta būsena – kuo daugiau aprėpti, patirti, pamatyti, kontempliuoti?
Žinot, kas yra? Aš mėgaujuosi, kai teatre vyksta kas nors gera. Deja, to pasimėgavimo nebūna labai daug, dažnai šaudoma pro šalį, renkantis repertuarą, nes žmogaus norai ne visada sutampa su realybe. Vėlgi noriu pabrėžt, festivalis atveria galimybių, ir ačiū Dievui, kad mes tokį renginį galime išlaikyti.
Ir jums, žiūrint svetimų režisierių spektaklius, šiurpsta oda, kūnu laksto pagaugai?
Jeigu tai geras spektaklis, taip. Jeigu aš pastatau spektaklį, ir man pačiam, jį žiūrint trisdešimt kartų, šiurpsta oda, jis geras. Jeigu pačiam ji nešiurpsta, nesiguosk, kad ji šiurps kitam.
O kur ieškosit sielos ramybės po visko? Juk, dramaturgiją skaitydamas, jos nerasi.
Visą sielos ramybę aš atrandu, žiūrėdamas į pasaulį. Keliaudamas. Pasaulis yra toks gražus, kad tiktai reikia atsimerkt.