Iš rytų vėjo malonės nelauk

Įdomi buvo ano ketvirtadienio diena, besiruošiantiems išplaukti į marias. Iš ryto oras lyg ir neblogas: nesaulėtas, be vėjo. Gali plaukti ir bandyti. Tiesa, kėlė abejones srovė: yra ji ar ne? Šiek tiek liūdino grįžtančios valtys, žvejojusios rytą. Vyrų gestai nedžiugino, veidai buvo irgi permirkę.

Igno valties įgula susiruošė plaukti apie dvyliktą. Kaip tyčia ėmė krapnoti. Ką daryti? Rizikuoti? Gal palaukti ant kranto ir tikėtis, kad lietus nustos? Kiek reikės laukti – nežinia.

Dalis įgulos taip ir padarė. Apie septynioliktą valandą lietus perstojo, ir vyrai užvedė variklį. Plaukė netoli, sustojo prie Kiaulės Nugaros už laidų. Žvejybos sąlygos nekokios: srovė silpna, pietryčių vėjelis, tiesa, nestiprus.

Po trijų keturių valandų darbo vyrai patyrė ir džiaugsmo. Valties kapitonas „užkabino” 1,5 kg karšį, sužvejojo ir nedidelių ešeriukų. Įgulos narys Vasia į valtį įsimetė du 600-700 g karšiokus. Žodžiu, išlauktas laikas ant kranto ir po to ryžtas išplaukti pasiteisino.

Šeštadienį ir sekmadienį oras mariose jau buvo kitoks. Nelijo, bet pūtė rytys, pereinąs į šiaurės rytus. Tai pats prasčiausias vėjas žvejams. Yra žinoma, kad, pavyzdžiui, tikrieji Nidos ar Juodkrantės žvejai, rytą pažvelgę į marias ir pajutę rytų vėją, apsisuka ir grįžta į namus užsiimti kitais vyriškais darbais.

Taip susiklostė aplinkybės (atsirado laisvo laiko), kad Igno įgula ryžosi ir tokiu oru išplaukti. Srovė buvo normali, bet rytys buvo įsisiūbavęs, lindo žvejams į užantį, nemaloniai supo valtį. Vyrai ilgai tokių sąlygų neiškentė. Pasuko namo su keliais pūgžliais, grundalais. Marių charakterio negalima nepaisyti.

Tomis vėjuotomis dienomis ne pyragai buvo ir Ventės rago žvejams. Didokos bangos, nepatogios „darbui” sąlygos trukdė žvejybą ir nesuteikė nei malonumo, nei naudos.

Na, o kaip su sterkais? Jų jau atsiranda. Kantrūs ir ištvermingi vyrai jų pagauna ankstų rytą. Tiesa, reikia didelės kantrybės bei ilgokai dreifuoti. Pavyksta vyrams ir ungurių prisivilioti, tik vietas reikia mariose žinoti. Tos žuvys nemėgsta migruoti.

Iš valčių prie pietinio molo kimba strimelės. Gaudymas ne toks jau romantiškas, bet naudingas. Kad tų žuvų yra, rodo gatvė prie Senojo turgaus, kur savo šviežią laimikį parduoda žvejai.

Muselininkai gyrėsi, kad pačiupo šapalų Minijoje prie Priekulės.

Upių pakrantėse buvo ir spiningautojų, ir dugninių meistrų. Kibimas vangus, džiaugsmo neteikė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vyrams su žyma , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.