Kaip manote, kokį klausimą potencialūs keleiviai dažniausiai užduoda Smiltynėje arkliais traukomų karietų vežėjams?
Klausimas apie kainą, pasirodo, ne visada būna svarbiausias – kai kurie tiesiog atsisėda ir važiuoja.
Tačiau atsakymas į klausimą apie kainą nustebina ne vieną – kai kurie poilsiautojai stebėjosi, kodėl kelionė nuo senosios perkėlos iki Jūrų muziejaus kainuoja net 40 litų. Vieni spėjo, kad kainų kartelę užkėlė kruiziniais laivais ir ne tik jais atplaukiantys turistai.
Važnyčiotojai Alma Gadeikytė ir Donatas Gruzbardis purto galvas, tikindami, kad kainai įtakos turistų srautai neturi reikšmės. Žiūrėk, dar lietuvis būna dosnesnis nei užsienietis.
„Pakinktai, karietos remontas, pasagos, pabrangęs šienas, o dar per tris mėnesius reikia susirinkti tiek pinigų, kad pakaktų aštuonis mėnesius išlaikyti keturis arklius”, – išlaidas beskaičiuodama A. Gadeikytė atsidūsta.
Karietas daromos tik pagal užsakymus, o tentą joms ruošiantys meistrai mieliau priima užsakymus iš sunkiasvorių vilkikų savininkų nei važnyčiotojų, prašančių visokių įmantrybių.
Keturių arklių bei individualios įmonės savininkė A. Gadeikytė mano, kad poilsiautojai Smiltynėje turi alternatyvą – važiuoti karieta arba traukinuku. Pastarasis – didžiausias jų konkurentas.
„Traukinukas – būtinybė, o žirgai – pramoga, tad kiekvienas renkasi pagal piniginę”, – aiškina vežėjai.
Pasak jų, kelionė vienam žmogui kainuoja penkis litus, bet po vieną juk nevežiosi. Tad tiems, kuriems kelionė po 40 litų brangi, siūloma palaukti dar norinčiųjų važiuoti.
Jei diena nėra dosni klientais, sutinkama vežti ir pigiau. Galutinė suma priklauso ir nuo kliento sugebėjimo derėtis, tad kelionė kartais gali kainuoti ir perpus pigiau. Vaikų ekskursijai kelionė gali atsieiti ir po du litus vienam.
Važnyčiotojai neigia, kad užsienio turistai – dosniausi klientai. Lietuviai kartais būna dosnesni nei, pavyzdžiui, vokiečiai, išsiskiriantys savo taupumu.
A. Gadeikytė trauko pečiais, stebėdamasi, kas nutiko vokiečiams, nes anksčiau jie tokie taupūs nebūdavę. Nors ji pastebi, kad šios šalies turistai labiau mėgsta vaikščioti pėsčiomis.
Pastebima, kad latviai mieliau sėda į balto žirgą tempiamą karietą, o štai vokiečiai pirma apžiūri padangas, kad tyliau važiuotų.
O tarp potencialių keleivių užduodamų klausimų, pasirodo, dominuoja, ne finansinė pusė. Dažniausiai žmones domina, koks arkliuko vardas ir kiek jam metų, o vaikai dar pasmalsauja, ar gyvūnui nespaudžia žąslai.
A. Gadeikytė per 16 darbo metų su žirgais Smiltynėje pastebi, kad žmonės dabar geriau gyvena – norinčiųjų važiuoti yra, ypač liepą. „O eismas gatve Jūrų muziejaus link tuomet primena Palangą”, – antrino D. Gruzbardis.
„Visokių bepročių būna, tad tenka rinktis”. Čia – apie arklius, o ne žmones. Įmonės savininkė aiškina, kad būsimasis jos keturkojis darbuotojas turi nesibaidyti transporto ir būti ramus, tad jau prieš perkant arklį visada pasižiūri, ar jis nebijo vežimo, bando pakinkyti.
Beje, ramūs žirgai kai kuriems žmonėms užkliūva. Praeidami pro šalį, jie mesteli, jog arklys miega. Važnyčiotojai aiškina, kad šiame darbe su strakaliojančiais ir nepadirbsi – žirgas turi nesibaidyti nei žmonių, nei transporto priemonių.