Universalūs kariai ir terminatoriai mūšio lauke

Tie vaizdai 2003-iaisiais apkeliavo visą pasaulį. JAV Šiaurės Karolinos valstijos Djuko universiteto Medicinos centro neurologijos mokslų specialistas brazilų mokslininkas Migelis Nikolelis stovi šalia beždžionės, kurią su kolegų tyrėjų komanda išmokė pajudinti mechaninę roboto ranką, naudojant tik smegenų signalus. Visuomenei buvo paaiškinta, kokia didžiulė nauda iš to laukia paralyžiuotų žmonių visame pasaulyje. Tik niekas neinformavo visuomenės, kas iš tiesų finansuoja šį projektą.

O finansavo jį Pažangių gynybos projektų tyrinėjimų agentūra („Defence Advanced Research Projects Agency“), arba DARPA – įstaigėlė, tiesiogiai siejama su Jungtinių Amerikos Valstijų gynybos departamentu Pentagonu. Nors pati DARPA nieko neslėpė. Savo interneto svetainėje agentūros specialistai atvirai pripažino, kad projektas su beždžionėle – tik dalis daug didesnio projekto, kuriuo siekiama, pasitelkiant biologijas, „padidinti žmogaus fizines galimybes“. Viso to galutinis rezultatas turėtų būti… karių kiborgų sukūrimas.

Karo „alchemijai“ milijonų negaila

Stokholme esančio Tarptautinio pasaulio problemų tyrimo universiteto duomenimis, išlaidų karo reikmėms mastas mūsų dienomis taip išaugęs, kad pranoksta net „šaltojo karo“ laikų ginkluotės varžybas. Dėl to kalti ne tik konfliktai Afganistane ir Irake, bet ir tarptautinio terorizmo grėsmė.

Tiesa, nuo „šaltojo karo“ laikų kai kas pasikeitė. Dabar bent jau JAV didžiąją dalį karinio biudžeto pinigų išleidžia ne tik naujausio pavyzdžio ginklams, dauguma kurių vos prieš keletą metų atrodė neįgyvendinama fantastika. Negailima jokių sumų, kad jau artimiausioje ateityje kardinaliai pasikeitų ne tik ginklai, bet ir kariai.

Hormoniniai, neurologiniai ir genetiniai „kokteiliai“, į žmogaus organizmą implantuojamos mikroschemos ir elektrodai, valdantys vidaus organus, smegenis bei slopinantys normalias žmogiškas savybes – miego poreikį, mirties baimę, nenorą žudyti panašius į save… Štai į ką dabar investuojami pinigai, valstybės biudžete įrašyti grafoje „Gynybos reikmėms“.

Medicina ar karyba: kas pirmiau

DARPA kasmet nuskyla nemaža (nors tiksliai ir nežinoma) dalis JAV biudžeto pinigų. Pavyzdžiui, jau minėtam Djuko universitetui agentūra pasiūlė 26 milijonų JAV dolerių kontraktą, kad mokslininkai sukurtų daugiau tokių technologijų kaip toji beždžionės smegenimis valdoma roboto ranka. Šį užsakymą DARPA pavadino BMI, arba „Smegenų mašinos interfeiso“ („Brain-Machine Interface“) programa.

Iš tiesų šie įmantrūs moksliniai terminai dangsto karinių struktūrų siekį pagerinti žmogaus fizines galias neinvaziniu būdu – tiesiog siunčiant realiu laiku jam į smegenis specialius kodus. Tiesa, terminas „neinvazinis“ (t.y. be tiesioginio fizinio įsikišimo) šiuo atveju ne visai tinka. Mat DARPA pasamdytiems mokslininkams mokėjo ir už tai, kad tie sukurtų silikono implantą, skirtą įsodinti tiesiai į smegenis.

Tais pinigais pasinaudojo dar mažiausiai vienas mokslininkas, be M.Nikolelio. Teodoras Bergeris iš Pietų Kalifornijos universiteto sukūrė mikroschemą, kurią implantavus į smegenis pagerėtų šį gyvybiškai svarbų organą pažeidžiančiomis ligomis – tokiomis kaip silpnaprotystė – sergančiųjų būklė. Beje, T.Bergeris pirmasis viešai ir leptelėjo (gal tikėdamasis papildomo finansavimo), esą jo mikroschema būtų didelis žingsnis sukurti karius kiborgus.

Zombių armijos

Kūrimas šiuo atveju – kaip tik tinkamas žodis. Mat kai kuriais JAV federalinėse laboratorijose ir privačiuose universitetuose vykdomais tyrimais siekiama pakeisti net genetinį karių kodą – modifikuoti kai kurias DNR grandinės grandis taip, kad atsirastų faktiškai nauja žmonių rūšis. Jai ateityje planuojama patikėti įvykdyti šiuolaikinių karinių konfliktų revoliuciją.

Apie tai, kad dalykai, papasakoti kadaise populiariame amerikiečių koviniame filme „Universalus karys“, vyksta iš tikrųjų, pirmąkart atvirai 2003-iųjų spalį pranešė Londone leidžiamas laikraštis „The Times“. Leidinys rašė apie tai, kad DARPA savo BMI programą pristatė specialioje konferencijoje „Biologijos panaudojimas gynybinėse technologijose. Žmogaus galių padidinimas“ keliais mėnesiais anksčiau nei apie tai sužinojo žiniasklaida – birželį.

Toje konferencijoje buvo aptarta aibė įdomių idėjų, kaip patobulinti nūdienos homo sapiens. Pavyzdžiui, metabolinės ląstelių inžinerijos programoje yra bandoma manipuliuoti žmogaus medžiagų apykaitos sistema taip, kad pagreitintų žaizdų gijimą. Dar mistiškesnė „Išlikimo mūšio lauke“ programa. Jei ji bus įgyvendinta, karių organizmai galės gydytis patys, kol jų savininkai tęs kovą. Ir gydytis ne nuo kokių įbrėžimų, o nuo sužalojimų, kurie kitomis aplinkybėmis būtų laikomi suluošinimu.

Nepamirštos ir jau spėjusios pagarsėti (ne be Holivudo įsikišimo, suprantama) biotechnologinės inovacijos, leisiančios kariams beveik neribotą laiką kautis mūšio lauke – be miego, tačiau su nemažėjančiu pajėgumu.

Kas atsakys už „broką“?

Tokia sensacinga informacija veikiau sukėlė pasipiktinimą nei pasididžiavimą technologiniais žmonijos pasiekimais. Mat praeityje retos kurios valstybės valdžia nėra „prisidirbusi“ šioje srityje. Nei amerikiečiai, nei rusai nelaukė, kol technologijos pasieks tokį lygį, kaip dabar. Kurti „universalius karius“ jie pradėjo labai seniai ir niekada iš tikrųjų nesiliovė.

Pavyzdžiui, prieš tris su trupučiu dešimtmečius amerikiečiai svaigino savo karius stipriais narkotikais LSD, bandė cheminį ginklą ir pan. Amfetaminai JAV karo lėktuvų pilotams kemšami jau ne vieną dešimtį metų. Teigiama, kad pirmojo karo Irake metu jais buvo „šeriamos“ ištisos eskadrilės. Nes „spidas“ (taip gatvėse vadinamas šis narkotikas) amerikiečių armijoje yra neoficialiai privalomas: pilotai, atsisakę svaigintis, rizikuoja sužlugdyti karjerą.

Du JAV pilotai, 2002-ųjų pavasarį Afganistane „draugiškoje ugnyje“ subombardavę keturis sąjungininkus kanadiečius, irgi buvo gerokai apsinešę nuo „spido“. Niekas nesitikėjo, kad jie tą atvirai pasakys teisme ir paliudys buvę verčiami karinių oro pajėgų vadovybės prieš skrydį gerti narkotikus. Kilo baisus skandalas. Deja, greitai pamirštas.

Biotechnologijos naujovių panaudojimas mūšio lauke kelia būgštavimų panašių programų kritikams. Jie įsitikinę, kad mokslininkai žaidžia su gamta, negalvodami apie galimas žalingas pasekmes.

Daugybė karių iš mūšio lauko grįžta kęsdami nuo potrauminio streso sindromo: juos kankina itin ryškių prisiminimų priepuoliai, kai kurie ima smurtauti, tampa agresyvūs. Jeigu bioinžinieriai padidins šių žmonių kovines savybes, ar nesustiprės potrauminio streso simptomai? Arba jei toji roboto ranka, kurią karys valdys mūšio metu tik savo smegenų bangomis, bus sunaikinta, ar kario nepersekios fantominiai skausmai? Ir kokį ilgalaikį poveikį karių sveikatai – ypač psichinei – turės narkotikai, kuriais jie bus farširuojami, kad nemiegotų septynias dienas iš eilės?

Belaukiant superkario – superginklai

Pagrindinė problema, kurią savo slaptose laboratorijose bando išspręsti mokslininkai, – kaip padaryti karius nepažeidžiamus. Iš pradžių jei ne iš vidaus, tai bent iš išorės.

Toliausiai šioje srityje yra pažengę amerikiečiai. Pentagonas šiuo metu kaip tik vykdo projektą, kurio misija – sukurti idealią ekipiruotę idealiam XXI amžiaus kariui.

JAV gynybos ministerija ta ekipiruote savo armijos karius žada pradėti aprūpinti jau kitąmet. Jos pagrindu taps uniforma – membrana iš audinio, apsauganti kone nuo visų natūralių grėsmių. Membrana nepraleis vandens, galės palaikyti reikiamą temperatūrą ir drėgmę. Uniformos ir kamufliažo spalva keisis priklausomai nuo aplinkos spalvų, be to, jų sudėtyje bus medžiagų, saugančių nuo vabzdžių įkandimų.

Uniforma saugos karį ne tik nuo lietaus, bet ir nuo cheminio ir bakteriologinio ginklo, ugnies ir kulkų. Jau sukurta neperšaunama liemenė iš keraminių plokščių, ji gali sulaikyti 9 mm kalibro pistoleto ir 7,62 mm kalibro automatinio ginklo kulkas.

Prie uniformos audinio bus tvirtinama elektronika, optiniai kabeliai, mikrosensoriai, GPS (globalinė vietos nustatymo sistema), padėsiantys kariui orientuotis, kas vyksta mūšio lauke, ir perduoti žvalgybos duomenis – net vaizdą, – į komandinį punktą tiesiog iš tos vietos, kurioje stovi.

Atskiras sensorius kontroliuos paties kario sveikatos būklę: kvėpavimą, širdies ritmą, taip pat praneš medicinos tarnybai, kokią žaizdą teks gydyti gerokai anksčiau nei sužeistasis bus rastas ir evakuotas. Maža to: planuojama, kad uniforma pati reaguos į daugumą žaizdų – kaulų lūžiai bus akimirksniu fiksuojami, kraujavimas stabdomas.

Paskutinis kario uniformos atributas – šalmas-kompiuteris, į kurį bus sugrūstos visos ginklų valdymo sistemos. Lanksti antena ir mikrokamera, įtaisytos superlengvame šalme, leis kariui vien žvilgsniu nutaikyti ginklą ir perduoti štabui ar kito dalinio kariams vaizdą iš mūšio lauko realiu laiku.

Dėl visų šių patobulinimų ateities kario ekipiruotė svers gerokai mažiau nei ta našta, kurią dabar priversti tampyti amerikiečiai jūrų pėstininkai (iki 75 kg, įskaičiuojant ginkluotę). Revoliucinės technologijos vien neperšaunamos liemenės svorį sumažins triskart (iki 8 kg).

Kita vertus, kariams bus nusispjauti, kiek svers jų ekipiruotė, mat amerikiečiai mokslininkai numato aprūpinti juos raumenų stiprinimo technologijomis. Tuomet kariui ir 100 kilogramų našta bus įveikiama. O avalynė sugebės taip kaupti ėjimo ir bėgimo energiją, kad karys galės vienu šuoliu įveikti tvorą arba nedidelę vandens kliūtį.

Kostiumas XXI amžiaus kovotojui

Žmonės nėra greičiausi ir judriausi padarai žemėje, svoris, kurį galime kiekvienas pakelti, yra labai individualus ir, deja, ribotas. Šie trūkumai, gyvenime nesunkiai kompensuojami, gali tapti mirtini mūšio lauke. Todėl DARPA lengva ranka ir investavo 50 milijonų JAV dolerių į sukūrimą robotinio kostiumio pėstininkams – ekzoskeleto, leisiančio bėgti greičiau, neštis sunkesnius ginklus, o kliūtis tiesiog peršokti.

Iš esmės ekzoskeletas – tai dėvima mašina, padidinanti žmogaus galias ir išplečianti galimybes. Įsivaizduokite batalioną superkarių, galinčių 50 kilogramų svorį pakelti taip lengvai, kaip 5 kilogramus, ir bėgti dukart greičiau nei paprastai.

Vidutinis žmogaus greitis – 6-9 km/val. Bet kariai dar tempia ant pečių keliasdešimt kilogramų, ir ne visada geriausiomis oro bei aplinkos sąlygomis. Ekzoskeletas kario greitį padidintų iki 16 km/val.

Ekzoskeletas nėra XXI amžiaus stebuklas. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje jį pirmąkart sukūrė bendromis jėgomis JAV kompanija „General Electrics“ ir armija. Pavadino „Hardiman“. Hidraulinis elektrinis kostiumas leido pakelti beveik 115 kilogramų, tarsi tai būtų 5 kilogramai. Bėda tik: kostiumas buvo toks gremėzdiškas ir sunkus (svėrė apie 680 kg), kad nebuvo praktiškas.

Dabartinės technologijos ir audiniai – tokie kaip anglies pluoštas – šią problemą lengvai išspręs. Jei tik tai būtų vienintelis iššūkis ekzokostiumui. Mat net padarius ekzokostiumą lengvą ir nepažeidžiamą, dar teks sugalvoti, kaip šią mašiną padaryti visiškai tylia, kaip aprūpinti ją energija 24 val. per parą ir svarbiausia, kaip padaryti kostiumą patogų – juk karys juo vilkės mūšyje.

Vis dėlto ekzoskeleto kūrimo projektas buvo vienas pirmųjų, kurį DARPA pasirašė 2000-aisiais ir išsiuntinėjo prašymus mokslininkams siūlyti agentūrai idėjas žmogaus fizinėms galimybėms padidinti.

Žinoma, agentūra pripažįsta, kad realių kostiumo bandymų dar teks luktelėti kokį dešimtmetį (mažiausiai). Kol kariai galės ekzoskeletus vilkėti mūšyje, prabėgs dar daugiau metų. Tikėtina, kad mes karių kiborgų ir nesulauksime. Jie – dar gana tolima ateitis. O ir ji greičiausiai nebus tokia, kokią dabar įsivaizduojame. Bet kad superkariai kada nors egzistuos, yra daugiau nei tikimybė – tai neišvengiama.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vyrams su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.