Sraigių verslo pagunda

Alternatyvius kaimo verslus vieni vadina panacėja, kiti – avantiūra

Jei nubudęs vieną rytą sumanytumėte kibti į gyvenimą iš naujo, o idėjų, kaip užsidirbti duonai, ieškotumėte internete, neišvengiamai tektų priimti hamletišką sprendimą – imtis ar nesiimti „alternatyvaus kaimo verslo”. Pavyzdžiui, pradėti gaminti kietąjį, mėlynai gyslotą, minkštąjį ar kreminį sūrį, kokius daro Didžiosios Britanijos fermeriai. Arba veisti vėžius, kuriuos delikatesu vadina visų skambius vardus turinčių restoranų vyriausieji virėjai.

Dar galima auginti stručius arba veisti laukinius šernus. Jei fortūna nebus šykšti ir reikalai klostysis sklandžiai, jūsų ryžtas netgi gali būti vainikuotas finansine injekcija iš kokios nors ES ūkio verslo plėtros programos fondo. Gražu, tačiau yra keletas „bet”.

Tobulas biznis

Alternatyvių verslo veiklų sąraše minima ir galimybė kurti sraigių fermą. Pastarasis užsiėmimas kai kurių internautų pristatomas beveik kaip tobulas „tinginių verslas”, nes visas darbas, kurį tenka atlikti – specialiu tinklu aptverti didesnį sodo gabalą, paleidus tuziną vynuoginių sraigių, o po to keletą dienų per metus sugaišti jas renkant ir gabenant į supirkimo punktus. Kadangi už suaugusių sraigių kilogramą kai kuriuose punktuose mokama nuo 2,5 iki 3 litų, jus greičiausiai netruks aplankyti sotaus ir nerūpestingo gyvenimo vizija.

Nacionalinės vynuoginių sraigių augintojų asociacijos (NVSAA) prezidentas Rolandas Janušauskas, kalbėdamas apie šiuos bestuburius, nurodo, kad į Lietuvą valgomosios sraigės atkeliavo maždaug XVI amžiuje, kai jų į mūsų šalį įvežė vienuoliai iš Prancūzijos. Pirmiausia gyvenusios parkuose, vėliau jos išplito pamiškėse, vandens telkinių pakrantėse, soduose. Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, taip pat kituose kraštuose vynuoginės sraigės yra vartojamos maistui.

„Europos Sąjungos šalyse vynuoginių sraigių paklausa yra labai didelė. Vakaruose yra pernelyg mažai sraigių auginimu besiverčiančių ūkininkų bei įmonių. Natūralioje gamtoje sraigių ten lieka vis mažiau, o kai kuriuose regionuose sraigės tapo netinkamos maistui dėl pernelyg didelio gamtos užterštumo. Todėl Vakaruose didžioji dalis sraigių auginama uždaro tipo fermose, ir jų savikaina yra gana didelė. Lietuvoje, kur sraigės pardavimui renkamos gamtoje arba auginamos dažniausiai atviro tipo voljeruose, jų auginimo savikaina yra nedidelė. Todėl lietuviškos sraigės yra konkurencingos Europos rinkoje. Lietuvoje yra net kelios įmonės, superkančios ir į Vakarus eksportuojančios sraiges”, – aiškino NVSAA prezidentas R.Janušauskas.

Įvairiais skaičiavimais, viename kvadratiniame metre galima išauginti maždaug 2 kilogramus sraigių, o hektare – apie 10 tonų. Parduodant po 2 litus už kilogramą, teoriškai per sezoną galima uždirbti apie 20 tūkst. litų.

„Leidimą galima išsiimti ir hektaro sraigynui, tačiau iškart užsimoti steigti tokį didelį neverta. Tam reikės ir didelės motininės bandos. O, pradėjus nuo mažesnio sraigyno, motininę bandą galima užsiauginti pačiam. 15 arų sraigynui įrengti reikia vieno tūkstančio litų. Už šiuos pinigus galima nusipirkti bent 200-300 kilogramų sveriančią motininę bandą bei medžiagų voljerui”, – aiškino R.Janušauskas.

Jo teigimu, visa kita eina savaime. Sraigės ėda vos ne viską, kas auga žemės paviršiuje. Joms tinka ne tik žali augalai, bet ir kerpės, pernykščiai lapai, beveik visos daržovės, taip pat rugiai, bulvės ir daugybė kitų žemės ūkio kultūrų. Sraigės mielai ėda dobilus, ypač baltuosius, taip pat kiaulpienes, dilgėles, sode supuvusius obuolius ir t.t. Dažniausiai sraigėms užtenka augalų, augančių voljere.

Papildomai galima pasodinti krienų, piliarožių, varnalėšų, dilgėlių – šiuos augalus sraigės mielai ėda.

Sraigių augintojo nuomone, šis užsiėmimas daugeliui kaimo žmonių, bent jau iš pradžių, gali būti tik pagalbinis verslas šalia ūkininkavimo ar kito darbo.

„Pagrindiniu verslu sraigių auginimas gali tapti, jei sraigių voljerai užima ne mažiau kaip keturis hektarus. Tokiame plote ūkininkaujantis sraigių augintojas iš šio verslo jau gali išgyventi. Tačiau aš patariu stačia galva nepulti pertvarkyti viso savo ūkio specializacijos į sraigininkystę. Pirmiausia pabandykime auginti sraiges nedideliame plote, įgykime patirties, o tada galime pagalvoti ir apie plėtrą”, – samprotavo R.Janušauskas.

Anapus tvoros žolė žalesnė

Patyrę šio verslo praktikai teigia, jog agituoti kaimo žmones beatodairiškai imtis tokios veiklos yra neatsakinga.

Atskleisti sraigių verslo užkulisius sutikęs vienos didžiausių Rytų Europoje sraigių perdirbimo bendrovės „Gudukas” direktorius Arvydas Liutkus teigė, kad ketinantys ateitį susieti su sraigėmis privalo suvokti ir egzistuojančią gana didelę riziką.

„Didžiulis būrys sraigių auginimu susižavėjusių Europos ūkininkų, kurie ėmęsi jų auginimo apie 1990-uosius, buvo priversti šio sumanymo atsisakyti, nes nesugebėjo rasti rinkos. Man teko nemažai gilintis į sraigių auginimo ypatumus Prancūzijoje.

Pasirodo, kad beveik visa tenykščių fermerių nauda pagrįsta išmokomis iš specialių kaimo rėmimo fondų.

Provincijoje sraigės iš tiesų auginamos aptvarėliuose ir iš esmės yra skirtos greta esančių restoranėlių virtuvėms, kurios sraigių užkandžius parduoda mūsų akimis astronominėmis kainomis.

Teiginiai, esą sraiges beprotiškai mėgsta visa Vakarų Europa, taip pat yra gerokai perdėti, nes iš tiesų nuolatinę paklausą sraigės turi tik Prancūzijos Burgundijos regione (prancūzai suvartoja apie 80 proc. maistinių sraigių). Kitur sraigės traktuojamos kaip egzotiškas patiekalas, prisimenamas tik keletą kartų per metus per didžiąsias šventes. Jų rinkimas tikrai nelaikomas verslu”, – pasakojo A.Liutkus.

Jo teigimu, šios veiklos bandė imtis Rytų Europos šalių verslininkai – lenkai, lietuviai ir vengrai. Būtent Vengrijoje sumanytos tam tikros prievolės renkantiems sraiges jas perkėlinėti į plotus, į kuriuos teoriškai jos pačios negali patekti (sraigės negali įveikti net ir nedidelių upelių). Panaši tvarka patvirtinta ir Lietuvoje, kur sraigių veisėjais laikomi žmonės, kasmet pareigūnų akivaizdoje plečiantys sraigių kolonijas naujose vietose. Nuo šių darbų priklauso sraigių surinkimo kvotos.

„Sraigių supirkimo kaina taip pat nuolat smarkiai kinta ir kalbėti apie „geras” pajamas nieko neveikiant – negalima. Paprastai pavieniai sraigių rinkėjai už kilogramą gauna apie 80 centų. Apie 2 – 3 litus gali galvoti nebent tie, kurie pristato išvalytas, išdžiovintas ir perdirbimui paruoštas sraiges, o tai tikrai pakankamai sudėtingas, atsakingas ir daug sąnaudų reikalaujantis darbas. Tarkim, sraigių apdorojimo įrangą reikia labai dažnai atnaujinti, nes visa, kas pagaminta iš paprasto metalo, po kontakto su sraigiena pradeda koroduoti”, – pasakojo „Guduko” vadovas.

A.Liutkaus teigimu, reikėtų įvertinti ir tai, kad naujosiose ES šalyse pradėjus steigtis sraigių perdirbimo įmonėms, šių patiekalų valgytojų sumažėjo. Tai reiškia, kad rinka perpildyta ir parduoti žaliavą (nekalbant apie vartojimui paruoštus patiekalus) kasmet tampa vis sunkiau. Pastaruoju metu padėtis tapo dar labiau įtempta, nes sraigių verslu susidomėjo ir kinai. Tiesa, jie siūlo kitokių rūšių sraiges, kurios gerokai mažesnės ir prastesnės už burgundiškąsias.

„Guduko” generalinis direktorius spėjo, kad viena menko sraigių patiekalų paplitimo už Prancūzijos ribų priežastis – šio maisto specifinė sudėtis ir poveikis organizmui.

„Sraigėse yra labai daug baltymų. Jas netgi rekomenduojama įtraukti į kai kurių ligonių racioną. Tačiau tą daryti privalu labai saikingai. Bent truputį padauginus sraigių (paprastai maksimalia suaugusio vyro norma laikoma 12 sraigių), ne pats maloniausias sotumo jausmas gali išlikti labai ilgam”, – pasakojo A.Liutkus.

Konkurencija aštrėja

Apie nuolat didėjančias problemas, kylančias realizuojant perdirbtas maistines sraiges, kalbėjo ir kitų Lietuvoje veikiančių sraigių perdirbimo įmonių atstovai (be „Guduko”, analogiška veikla užsiima Druskininkų bendrovė „Hesona”, Molėtų „Arčia” ir Vilniuje esanti „Camargo”). Perdirbtos sraigės Europoje šiemet, palyginti su 2004-aisiais atpigo apie 10 proc. Šiemet, kaip ir praėjusiais metais, Lietuvoje buvo leidžiama surinkti 650 tonų sraigių, tačiau tokį kiekį sugebėtų perdirbti dvi iš keturių šalyje veikiančių bendrovių, užsiimančių ne tik sraigių perdirbimu, bet ir jų veisimu bei auginimu. Verslininkai pripažino, kad pati rinka riboja sraigių gamybos apimtis – nebegalima realizuoti tiek, kiek perdirbama.

Nors visa tai leidžia spėti, kad ateityje sraigynų kūrimas taps dar mažiau patraukliu užsiėmimu, Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Gyvūnijos naudojimo kontrolės skyriaus pareigūnai tvirtina, jog į juos, norėdami gauti leidimus imtis sraigių verslo, nuolat kreipiasi ne tik įmonės, bet ir fiziniai asmenys.

„Tačiau kadangi įrangai ir gamybinėms patalpoms yra keliami aukšti reikalavimai, kol kas realių ketinimų imtis šio verslo niekas ir neparodė”, – sakė inspekcijos skyriaus viršininkė Jurgita Ivanovienė. Beje, sraigių supirkimo kainą stipriai veikia šių bestuburių žaliavos importas iš Lenkijos, Latvijos, Ukrainos, Moldovos, Rusijos, Baltarusijos.

„Gudukas” šiemet ketina perdirbti šiek tiek daugiau negu praėjusiais metais – per 450 tonų sraigių, „Camargo” – apie 430-450 tonų arba 3-8 proc. daugiau negu 2004 metais, kai buvo perdirbta 417 tonų, „Arčia” – apie 500 tonų, iš kurių 400 tonų atsivežė, o „Hesona” – 130-140 tonų, nors bendrovės gamybiniai pajėgumai leidžia perdirbti iki 500 tonų sraigių.

Druskininkų bendrovės „Hesona”, Lietuvoje sraiges pradėjusios apdirbti vėliausiai iš visų įmonių – prieš porą metų, vadovas Viliumas Malinauskas patikino, kad sraigių perdirbimo ėmėsi siekdamas suteikti darbo bendrovės darbuotojams tuo metu, kai nėra uogų ir grybų.

Įpratinti lietuvius skanauti sraigių patiekalų verslininkai sakė neturį vilčių – mūsų rinkoje realizuojama tik apie 1 proc. vietinės gamybos sraigių.

Renaldas Gabartas