Šalies grūdų augintojų ir šiemet nedžiugina gražiai užderėję javai
Sunkios varpos pribrendo ir kaimyninių valstybių laukuose. Todėl kasmet grūdų rinkoje stiprėjanti negailestinga konkurencija vis labiau užgožia sėkmingo darbo džiaugsmą. Nerimą didina iš Europos Sąjungos sklindančios nemalonios naujienos.
Sunkiai peršokami barjerai
Lietuvoje kasmet pasikartoja niūri tradicija, kai jau į laukus kombainus išvarę ūkininkai nežino pagrindinių dalykų: už kiek ir kokiomis sąlygomis parduos pagrindinę savo prekę? Tai įrodė ir vakar Žemės ūkio rūmuose įvykęs grūdų augintojų pasitarimas, kuriame dalyvavo Žemės ūkio ministerijos ir jos padalinių atstovai.
Pagrindinis klausimas – intervencinio supirkimo grūdų laikymas pačių ūkininkų sandėliuose. Buvo išdalytas žemės ūkio ministrės įsakymo projektas, kurio pagrindinė naujovė – intervencinio supirkimo sandėlių savininkais gali tapti ir patys ūkininkai. Iki šiol tokią garbę turėjo tik valstybinė AB „Jonavos grūdai” ir privatizuoti stambieji elevatoriai.
Ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių atstovai greitai suprato, kad, anot vieno iš kalbėjusiųjų, „lašinių paltis pernelyg aukštai pakabinta” ir ne kiekvienam katinui ją pasiekti. Nustebino tokių sandėlių techninis reglamentas, kuriame išdėstyta beveik pusšimtis reikalavimų. Ir ne bet kokių. Pavyzdžiui, 37-asis punktas skelbia, kad „Intervencinis sandėlis turi turėti stacionarią grūdų kokybės tyrimo laboratoriją”. Žinoma, galima tyrimus gana brangiai užsisakyti kitur.
Aštrių ginčų sukėlė reikalavimas, kad toks sandėlis „pagal pirkėjo pageidavimą, turi užtikrinti ne mažiau kaip 500 tonų grūdų per dieną pakrovimą į geležinkelio vagonus ar kitas transporto priemones”. Po šios žinios salė protestavo, kad toks intensyvus darbas net ir labai stambaus ūkio sąlygomis yra neįmanomas.
Ūkininkų nenudžiugino žinia, kad intervencinių supirkimų sandėlyje grūdai gali užsibūti net kelerius metus. Europoje jau buvo atvejų, kad grūdai, išgulėję septynerius metus, buvo pasiūlyti … sudeginti. Todėl labai daug šansų, kad nuosavas sandėlis gali būti užimtas agentūros turto, ir nebus kur supilti savus grūdus. Tapo aišku, kad tokie sandėliai ir vėl išliks stambiųjų perdirbėjų rankose.
Laivai ilgai nelaukia
Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros (toliau – Agentūra) Augalininkystės skyriaus vedėja Dalia Ruščiauskienė pareiškė, kad tokio greito pakrovimo normos nustatytos ES komisijos direktyvoje. Valdininkai ne kartą citavo ir tarsi skydu dangstėsi Briuselio reikalavimais, nors jie mūsų sąlygomis kartais atrodo net absurdiški.
Agentūros darbuotoja paaiškino, kaip svarbu griežtai laikytis pirkėjo reikalavimų. Pavyzdžiui, grūdus priimantis laivas nustato labai ribotą pakrovimo laiką. Kaip iš visos šalies per keletą dienų surinkti dešimtis tūkstančių tonų grūdų? Uždelsi – mokėsi milžiniškas baudas, po kurių gal ir sandoris liks nenaudingas. „Geležines” pervežimo sąlygas diktuoja ir bendrovė „Lietuvos geležinkeliai”.
Aristidas Kulvinskas, Agentūros generalinis direktorius, tvirtino, kad intervenciniai pirkimai prasidės tik nuo lapkričio mėnesio. Nuo tada ir bus sudaromos grūdų pirkimo-pardavimo sutartys. Pernai toks pirkimas vyko vangiai, todėl intervenciniuose sandėliuose likę šimtai tūkstančių tonų pernykščio derliaus grūdų. Direktorius leido suprasti, kad ir šiemet minėtas supirkimas nebus labai populiarus.
Apie svarbiausius dalykus – grūdų supirkimo kainas ir intervencinių sandėlių paslaugų įkainius paskelbta nebuvo. Sakyta, kad kol kas tai – komercinė paslaptis.
Mikotoksinų baubas
Verslo paslaptys nervino susirinkusius ūkininkus. Ne vienas piktai kalbėjo, kad stambieji grūdų perdirbėjai, kaip ir kasmet, vėl stengsis numušti supirkimo kainas, o vėliau patys jau brangiau parduos Agentūrai.
Tūlas pasakys, kad ūkininkai gali grūdus pasilaikyti pas save ir sulaukti „brangesnių” laikų. Visa bėda, kad negali, nes labai mažai kas turi geresnių sandėlių, o apie džiovyklas, kurių taip skaudžiai trūko pernai, net nebando svajoti. Todėl absoliuti dauguma smulkiųjų ūkininkų priversti tiesiai iš kombaino grūdus vežti į elevatorių ir parduoti už „sutartinę” (kaip stambieji perdirbėjai susitarė) kainą. Daugelis ūkininkų eilinį kartą pasigedo Antimonopolinio įstatymo praktiško pritaikymo.
Žemės ūkio rūmų Grūdų komiteto pirmininkas Zigmas Aleksandravičius priminė, kad Lietuvoje buvo pristatyta pakankamai sandėlių ir grūdų saugyklų. Deja, dauguma pastatų, kaip „nereikalingi” sovietiniai reliktai, buvo ištampyti po plytą arba išparduoti.
Valstybinės sėklų ir grūdų tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos viršininko pavaduotoja Irena Adomaitytė diplomatiškai pasakė: „Galiu pradžiuginti tik geru oru”. Ir tuojau pat perėjo prie blogos naujienos – intervenciniams pirkimams nuo šiemet, pagal ES direktyvą, kviečiai Lietuvoje bus tiriami, ar nėra užkrėsti mikotoksinais. Mažiausias priimamų tirti grūdų kiekis – 80 tonų.
Ankstesniais metais visas grūdų kokybės tyrimų išlaidas apmokėdavo Agentūra, o dabar jas bus priversti padengti patys pardavėjai. Po ilgokų kamantinėjimų I.Adomaitytė prisipažino, kad mikotoksinų tyrimas kainuos „iki 200 litų”. Tyrimo atsakymo (kada specialiame mėginyje išaugs (arba ne) kenkėjai grybeliai) reikės laukti keletą dienų. Taip ir liko neaišku, kur reikės dėti užkrėstus grūdus? Tempti į namus, parduoti už bet kokią kainą? Pagaliau, kaip didžiulėje grūdų krūvoje (nuo 80 tonų) atskirti, kieno grūdai buvo užkrėsti?
Žemės ūkio rūmų agronomas Algimantas Aleksynas bandė sušvelninti padėtį ir pareiškė, kad pernai Lietuvos žemdirbystės institute buvo ištirta nemažai grūdų pavyzdžių, bet nė vienu atveju nebuvo viršytas mikotoksinų kiekis. Tačiau tai menka paguoda, nes tirti ir mokėti pinigus vis tiek reikės.
Kam reikalinga Agentūra?
Intervencinių supirkimų agentūra sukurta tam, kad laisvoje rinkoje išlygintų labai menkas grūdų ir maisto produktų supirkimo kainas. Ankstesniais metais ji dirbo labai nuostolingai, nes sunkiai surasdavo naudingų pirkėjų. Tačiau ūkininkai džiaugėsi pasiūlyta bent kiek padoresne kaina, nors ši per pastaruosius metus net dvigubai sumažėjusi.
Agentūros atstovai vienas po kito bėrė vis naujus reikalavimus. Ūkininkai privalo patys atvežti grūdus, patys juos pakrauti į vagonus, patys arba per nenaudingus tarpininkus sutvarkyti muitinės dokumentus ir pan. Tada ne vienas ūkininkas visai nemandagiai paklausė: kam reikalinga tokia Agentūra, kuri neprisideda prie intervencinių supirkimų? Direktorius paaiškino, kad jie sudarinėja pirkimo-pardavimo sutartis, kontroliuoja, kaip specialiuose sandėliuose saugoma produkcija, ieško pirkėjų.
Į neviltį ūkininkus varo iš Europos Sąjungos sklindantys gandai, kad ateityje grūdų augintojai visai nebus finansiškai remiami. Esant produkcijos pertekliui, sunku grūdus parduoti. Ūkininkai ir net specializuotos žemės ūkio bendrovės, kurios daug lėšų investavo technikai įsigyti, laukų kultūrinimui, iš bankų ėmė nemenkas paskolas, matyt, bus priversti bankrutuoti.
Julius Lenčiauskas