Sunerimę dėl agresyvios urbanistinės plėtros ir naikinamų bei nykstančių nekilnojamųjų kultūros vertybių, uostamiesčio paveldo brangintojai jau kreipėsi į aukščiausiąją šalies valdžią, siūlydami konkrečius veiksmus, kaip pažaboti saugotiniems objektams visoje Lietuvoje kilusią grėsmę.
Po uostamiestyje vykusios mokslinės praktinės konferencijos „Grėsmės paveldui Lietuvoje” gimė šalies prezidentui, Vyriausybei ir Seimui adresuota rezoliucija, pasirašyta naujai įsikūrusios Alternatyvios paveldo komisijos, sudarytos iš 16 visuomeninių organizacijų bei judėjimų.
Joje atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, prisiėmė atsakomybę už Europos kultūros pagrindą sudarančių vertybių puoselėjimą, be to, Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme kultūros paveldas netgi esąs apibrėžtas kaip nacionalinio saugumo objektas. Nepaisant to, tarptautiniai įsipareigojimai esantys ignoruojami, o mūsų šalies įstatymai, ginantys paveldą, – šiurkščiai pažeidinėjami.
Pasigenda senamiesčio koncepcijos
Konferencijoje nacionalinio kultūros paveldo padėtis visoje šalyje įvertinta kaip kritinė, nes, nepaisant skandalų, toliau žalojamos Kuršių nerija ir Kernavė, neatsižvelgta į Pasaulio paveldo komiteto įspėjimą dėl aukštybinių pastatų, darkančių Vilniaus istorinį miestovaizdį.
„Klaipėdos – vienintelio Lietuvos uostamiesčio – istorinis palikimas yra griaunamas tiesiogine šio žodžio prasme. Per metus nugriauti 3 istoriniai pastatai, o šiuo metu duotas leidimas griauti unikalų Lietuvoje pramoninio paveldo objektą – Celiuliozės virimo cechą”, – vieną po kito praradimus vardija rezoliucija.
Tai vyksta investuotojams siekiant gauti papildomo pelno dėl vietos prestižiškumo bei kraštovaizdžio vertės, o įsivyravus nebaudžiamumui esą tapo įprasta, kad privatiems interesams talkina savivaldybių ir valstybinių institucijų pareigūnai.
Priekaištų turima ir naujam Klaipėdos bendrajam planui. Savo sprendime Valstybinė kultūros paveldo komisija perspėjusi, kad jame gali būti įtvirtintos uostamiesčio savitumui pražūtingos tendencijos, tačiau paskutinio Klaipėdos miesto tarybos posėdžio metu jis buvęs patvirtintas.
Paveldo brangintojai pasigenda istorinės miesto dalies bei senamiesčio apsaugos ir tvarkymo koncepcijos.
„Sovietmečiu šviesaus atminimo A. Žalys buvo pasakęs – į senamiestį nekiškit nosies. Tada buvo sustabdytas griovimas. O dabar „varom”, – apgailestavo konferenciją inicijavusios Lietuvos piliečių sąjungos pirmininkas Dionyzas Varkalis.
Vertė – ne tik architektūrinė
Paveldo gynėjai konstatuoja, kad neveikia kontrolės ir įstatymų priežiūros mechanizmas. Baudos paveldo naikintojams esančios juokingos. Anot vieno iš uostamiestyje jau pasižymėjusios Klaipėdos miestiečių iniciatyvinės grupės narių istoriko Dainiaus Elerto, maksimali bauda siekia tik 10 tūkst. litų.
„Reikia bausti už žalą, padarytą visai objekto vertei. Jei prisidėtų trys nuliai, savininkas labai gerai pagalvotų, ar verta tą žalą daryti”, – sakė D. Elertas.
Be to, jis pabrėžė, kad senamiesčio vertė yra ne tik architektūrinė. „Tai ir tapatybės vertė. Kas mes esame? Ar išliks Klaipėdoje savi dalykai, su kuo galėsime tapatintis – dalykai, kurie susieja kartas?” – giliau pažvelgti į paveldą ragino jis.
Paveldo brangintojai atkreipia dėmesį ir į tai, kad visuomenės dalyvavimas priimant svarbius paveldo likimui sprendimus yra tik imitacija – ji nėra laiku ir tinkamai supažindinama su projektais, nuomonė ignoruojama, o įstatymai nenumato bendruomenėms teisės teismuose ginti viešąjį interesą šioje srityje.
Konferencijos dalyviai pareikalavo, kad LR Vyriausybė ir Seimas užtikrintų atsakomybę už kultūros ir gamtos paveldo vertybių naikinimą ir žalojimą, taip pat veiksmingą ir skaidrią kontrolės sistemą ir įstatymų įgyvendinimo priežiūrą bei pateikė konkrečių siūlymų, ką ir kaip reikėtų keisti.
Anot D. Elerto, į Alternatyvią kultūros paveldo komisiją susivienijusios organizacijos nestoja prieš investicijas, tačiau atkreipia dėmesį, kad jos yra skirtingos, taip pat skirtingi ir poreikiai. Dabar investicijos esančios brukamos bet kokia kaina.
„Nekovotume – jau būtų nuardyta”
„Ar nesijaučiame kovojantys su vėjo malūnais? Suprantu, kad tokį įvaizdį norima sukurti. Aš būčiau linkęs išvis ne kovoti, o bendrauti, ieškoti dialogo, bet antroji pusė neišgirsta ir nesureaguoja, tad tenka šiek tiek garsiau. Ar tai duos rezultatų, yra kitas klausimas. Svarbiausia, kad jei šiame procese bus pralaimėjusiųjų, tai bus visas miestas”, – pabrėžė D. Elertas.
Be to, anot istoriko, negalima sakyti, kad pernai paveldo gynimu išgarsėjusios Klaipėdos miestiečių iniciatyvinės grupės ir visų paveldo puoselėtojų darbas nedavė rezultatų. Pavyzdžiui, celiuliozės virimo cechas tikriausiai jau seniai būtų buvęs nuardytas ir parduotas plytomis.
„Kai kurie objektai išvis dar nėra pajudinti, kai kurie įtraukti į saugotinų paminklų sąrašą, o tai jau irgi laimėjimas”, – sakė D. Elertas.
Beje, to, kad jau duotas leidimas griauti šį cechą, D. Elertas nelaiko pabaiga – jei vertybės nebeliksią, bus reikalaujama kaltųjų atsakomybės.
Kovoti dėl paveldo išsaugojimo, anot jo, kiekvienas randa savo motyvą – vieniems tai susiję su tapatybės dalykais, kitiems rūpi konkretus objektas.
„Mes ne valdininkai, algų už šitą darbą negauname. Jie gauna, bet nesistengia jo atlikti. Nesuprantu, kaip galima nemylėti savo gimto krašto, leisti darkyti senamiestį. Aš sakiau architektams – nestatykite paminklų sau ant svetimo kapo – jie neišsilaikys, ateis kitas ir nugriaus. Yra aplinkui didžiuliai rajonai, statykime ten ką norime”, – sakė ir D. Varkalis.
Pasak D. Elerto, šiuo metu turima labai daug – yra išlikusių nuotraukų, atvirukų, planų, ir labai daug ką būtų galima atkurti, jei to siektum. Tačiau kai nėra koncepcijos nei noro ją turėti, tai ir turimas chaosas.