Nuosavybės teisės į žemę atkurtos dar ne visiems savininkams, o laisvos valstybinės žemės jau šiuo metu labai trūksta. Situacija ne iš lengvųjų: Vyriausybė vengia pritarti žemės pardavimui ūkininkams lengvatinėmis sąlygomis, nes atsiranda norinčiųjų pasiruošusių pigiau pačiupti riebų kąsnį ir vėliau iš to pasipelnyti. Tuo tarpu perpektyvūs ūkininkai labiau linkę žemę ne pirkti, o su valstybe sudaryti ilgalaikes nuomos sutartis.
Žemės ūkio rūmų savivaldos organizatorius Panevėžio rajone Albinas Jacevičius mano, jog problemos neišspręsti neįvedus tam tikrų saugiklių, kad lengvata pasipelnymo tikslais nepasinaudotų Lietuvoje jau per daug privisusių pseudoūkininkų.
Pasotinus vilką, avis neliks sveika
Kai prieš maždaug savaitę Kazimiera Prunskienė sumojo pagrasinti, kad jos vadovaujama Valstiečių liaudininkų partija paliks valdančiąją koaliciją Seime, jei Vyriausybė stabdys žemės pardavimą ūkininkams lengvatinėmis sąlygomis, kilo galbūt daug kam netikėtas šurmulys.
Šie reikalavimai papiktino Seimo opozicines frakcijas, ypač konservatorius, nors pernai vasarą jie patys balsavo už šį, kaip dabar tvirtina, „korupcinį” įstatymą.
Galima sakyti, kad po metų jie tarytum atsikvošėjo, nes piktindamiesi K.Prunskienės pareiškimu ėmė dėstyti, jog dauguma žemę lengvatinėmis sąlygomis ketinančių pirkti asmenų tikisi pasipelnyti pigiai įsigytais plotais, o ne užsiimti žemės ūkio veikla.
Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Povilas Malakauskas įstatymą įvardijo grėsme Lietuvos tautai. Pasak jo, juo galima piktnaudžiauti: dėl suteiktos lengvatos pigiau nusipirktą žemę ūkininkas po 5 metų gali parduoti daug brangiau, gerokai pasipelnydamas, o pirkėjas turi teisę pakeisti žemės paskirtį.
Bene tvirčiausiai šioje situacijoje išsilaikė ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas, parodęs, jog Valstiečių liaudininkų partijos vadovės grasinimai nelabai jį įbaugino. Anot jo, nacionaliniai interesai aukščiau už koalicijos išlikimą, o „Seime yra partijų, kurios norėtų prisijungti prie koalicijos.”
Tiesa, jis pažadėjo ieškoti išeities, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus. Vyriausybės vadovas pabrėžė, jog būtina rasti kompromisą, kad nenukentėtų nei dar nuosavybės teisių į žemę neatkūrę žmonės, nei žemdirbiai.
Perspektyvių ūkininkų – mažuma
Žemės ūkio rūmų savivaldos organizatorius Panevėžio rajone Albinas Jacevičius mano, jog tikriesiems ūkininkams, be jokių abejonių, verta lengvatinėmis sąlygomis pardavinėti valstybinę žemę, kad ji būtų dirbama ir teiktų naudą. Tačiau, pasak jo, būtina įvesti tam tikrus saugiklius, kad lengvata pasipelnymo tikslais nepasinaudotų Lietuvoje jau per daug privisusių pseudoūkininkų.
„Nuosavybės teisių į žemę atkūrimą bei jos pardavimą ūkininkams lengvatinėmis sąlygomis privalu atsieti kaip visai skirtingus dalykus. Prieš 15 metų įstatymiškai buvo aiškiai apibrėžtas žemės grąžinimo savininkams eiliškumas, o šiandien daug kas plakama į vieną vietą, todėl su žemės pirkimu susiję dalykai tarytum iškyla aukščiau už jos sugrąžinimo procesą”, – pastebėjo A.Jacevičius.
Jo teigimu, kai buvo priimta įstatymo pataisa dėl valstybinės žemės pardavimo, prasidėjo noro pasipelnyti iš žemės vajus. Užuot būtų sustiprintos ūkininkų pozicijos, pradėjo tarpti pasipinigautojai.
„Kaip manote, kodėl daugiausia ūkininkų – tikrų ar apsišaukėlių – yra Vilniaus rajone? Atsakymas paprastas: žemė ten aukso vertės”, – ironizavo pašnekovas.
Panevėžio rajone oficialiai registruotų ūkininkų yra per 1600. Tačiau, anot A.Jacevičiaus, iš jų – vos 240 perspektyvių. Ši išvada buvo pateikta kovo 24 dieną vykusios žemdirbių konferencijos metu.
„Apie ūkininko perspektyvas byloja dirbamos žemės plotų dydis, turimos technikos būklė, be to, svarbu, ar jis priklauso kokiai nors žemdirbių organizacijai, galinčiai apginti jo teises”, – vardijo Žemės ūkio rūmų atstovas Panevėžio rajone.
Lietuvoje žemė tik brangs
A.Jacevičių visada erzino reklama, kuria Žemės vystymo fondas siūlė pirkti žemę, nes ji neva vėliau atpigs.
„Tokių dalykų tikrai niekada nebus. Žemė Lietuvoje tik brangs, kadangi esame Europos Sąjungos nariai. Tarkim, Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje ji dešimteriopai brangesnė. Manau, kad po 2-3 metų pas mus žemės ūkio naudmenys irgi pasieks tų šalių kainas”, – įsitikinęs jis.
Žemės ūkio rūmų atstovas Panevėžio krašte laikosi nuostatos, kad tikriesiems ūkininkams, ypač perspektyviems, reikėtų leisti įsigyti žemės lengvatinėmis sąlygomis, nes dauguma žemės ūkio veikla užsiimančių žmonių nuosavų plotų turi tikrai nedaug.
Pavyzdžiui, Panevėžio rajone vienas ūkininkas, turintis 12 hektarų nuosavos dirbamos žemės, nuomoja 180 hektarų, o kitas žemdirbys, turintis savo 45 hektarus žemės, nuomoja 130 hektarų. Mat nedideliame plote jis tikrai negalėtų išsiversti.
„Todėl sakau, kad žemės pardavimas turi virsti ne papildomų pinigų investavimo tikslu, o pagalba žemdirbiams. Ūkininkams, kiek žinau, nėra baisi ir nuoma, tačiau ji turi būti ilgalaikė, kad jai skirtos materialinės sąnaudos nenueitų vėjais”, – pridūrė A.Jacevičius.
Hektarų stygius įvarė į kampą
Panevėžio apskrities viršininkės administracijos Žemės tvarkymo departamento direktorius Kęstutis Vaičiūnas „Panevėžio balsui” pateikė informaciją apie laisvus valstybinės bei dar negrąžintos savininkams žemės plotus.
„Laisvos valstybinės žemės plotai nuolat kinta, nes jų dydis priklauso nuo rengiamų projektų”, – pirmiausia pabrėžė jis.
Šių metų gegužės 1 dienos duomenimis, Panevėžio apskrityje laisvos valstybinės žemės su miškais buvo 77 tūkstančiai 361 hektaras. Iš jų miškų – 10 tūkstančių 117 hektarų. Panevėžio rajone jos bebuvo 15 tūkstančių 863 hektarai. 4 tūkstančiai 432 hektarai šiame plote – miško. Tad ūkininkams lengvatinėmis sąlygomis iš valstybės pirkti tarsi nebūtų ir ko. Nebent jie sumanytų įsigyti šiuo metu nuomojamus valstybinės žemės plotus.
Nuo žemės reformos pradžios Apskrities viršininko administracija buvo gavusi prašymų dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo 167 tūkstančiams 432 hektarams. Iki gegužės 1 dienos savininkams buvo sugrąžinta 99,66 procento minėto žemės ploto. Todėl galima sakyti, kad iki žemės reformos pabaigos Panevėžio rajone liko visai nedaug.
Tačiau, pasak K.Vaičiūno, „mes dar nežinome, kiek gali atkeliauti prašymų savininkų, žemės nuosavybės teisių neatkūrusių kitur, nes susigrąžinti žemę galima nebūtinai toje pačioje vietovėje.”
Direktorius pabrėžė, kad laisvos valstybinės žemės trūksta ne tik Panevėžio rajone, bet ir visoje Lietuvoje, todėl mūsų šalies valdžia dėl lengvatų ją parduodant žemdirbiams ir atsidūrė kryžkelėje.
Žemdirbys įžvelgia machinacijas
Panevėžio rajono Smilgių seniūnijos Švainikų kaimo ūkininkas Gintautas Dominas, užauginantis daugiausia bulvių Lietuvoje, verčiau žemę iš valstybės nuomotų nei ją pirktų.
„Aš gi jos į kapus nenusinešiu. Man svarbu, kad ją galėčiau dirbti ir iš to gyventi. Geriausias variantas man būtų sudaryti ilgalaikę nuomos sutartį su valstybe, tarkim, 99 ar 100 metų. Žinoma, jei tektų pirkti, įsigyčiau ją, kad man iš panosės jos nepaimtų kitas”, – dėstė 16 metų ūkininkaujantis žmogus.
G.Dominas sakė, jog apie 300 hektarų nuomojamos žemės iš piktžolynų per dvejus metus pavertė naudingu plotu. Iš jos per tą laiką neturėjo jokios naudos, tik daug rūpesčių ir triūso. Todėl būtų gaila ją atiduoti kažkam kitam, juolab kad mažesniame žemės plote jis nebegalėtų vystyti savo verslo.
„Tuo pačiu aš esu atsakingas ir už beveik pusę šimto mano ūkyje dirbančių žmonių”, – tęsė ūkininkas.
G.Dominas prisipažino, jog jam darosi pikta ir juokinga iš mūsų įstatymų, Seimo, leidžiančio „taksavot” žemę. Pasak jo, jam nepriimtina nustatyta kartelė, kai fizinis asmuo gali įsigyti ne daugiau nei 500 hektarų, o juridinis – 2 tūkstančių hektarų.
„Paminėsiu vadinamąjį Žemės vystymo fondą. Žinot, kiek jo atmainų Lietuvoje dabar yra? Aštuoniolika! Ir vis skelbiasi pigiai perkantys žemę. Šiuo atveju aš įžvelgiu galimas dideles machinacijas. Kas tuomet belieka vargšui ūkininkui?” – apgailestavo nenorintis prarasti savo pozicijų žemės ūkyje „Panevėžio balso” pašnekovas.