Lietuvos apeliacinis teismas panaikino Klaipėdos apygardos teismo nutartį, kuria buvo atidėtas nutarties dėl mažametės mergaitės grąžinimo į Vokietiją vykdymas.
Primename, kad Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsisakė išduoti leidimą grąžinti mergaitę į Vokietiją. 2007 m. kovo 15 d. Lietuvos apeliacinis teismas šią nutartį panaikino ir įpareigojo iki balandžio 15 d. perduoti mergaitę jos tėvui M. R. į Vokietiją. Mergaitės motina I. R. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl šios nutarties vykdymo sustabdymo iki pagerės jos sūnaus sveikatos būklė, jos prašymą teismas 2007 m. balandžio 23 d. patenkino ir atidėjo grąžinimą iki liepos 1 d.
Oranienburgo (Vokietijos Federacinė Respublika) apylinkės teismas dar 2006 m. rugpjūtį nusprendė globos teises laikinai suteikti tik mergaitės tėvui M. R., o bendrą su mergaitės motina I. R. globą panaikinti. Taigi, vaiko laikinos globos klausimo Lietuvos teismai nesprendė ir negalėjo spręsti, nes jį jau buvo išnagrinėjęs kompetentingas Vokietijos teismas.
2006 m. liepą mergaitės motina, gavusi mergaitės tėvo leidimą, išvažiavo su dukra į Lietuvą, iš kur pranešė nežadanti sugrįžti. Kadangi motina turėjo mergaitės tėvo sutikimą ribotam laikui (dviem savaitėms) išvežti mergaitę į Lietuvą, jos išvežimas yra teisėtas, tačiau mergaitės laikymas Lietuvoje be tėvo sutikimo ir pasibaigus nustatytam terminui yra neteisėtas.
Apeliacinis teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas peržengė nagrinėjamos bylos ribas ir pasisakė apie aplinkybes, kurios gali būti reikšmingos tik nagrinėjant vaiko globos bylą – su kuriuo iš tėvų mergaitei bus geriau gyventi. Tuo tarpu klausimas dėl vaiko globos nebuvo sprendžiamas.
Mergaitės motina I. R. prašymą atidėti dukros grąžinimą į Vokietiją motyvavo paūmėjusia savo sūnaus liga. Tačiau Apeliacinis teismas pabrėžia, jog I. R. sūnaus liga buvo žinoma sprendžiant klausimą dėl mergaitės grąžinimo, tačiau ji nebuvo pripažinta pagrindu atsisakyti grąžinti mergaitę, todėl negali būti pripažinta ir pagrindu sustabdyti nutarties vykdymą. Svarstant nutarties dėl mergaitės grąžinimo atidėjimo klausimą, negali būti nagrinėjamos aplinkybės, kurios buvo nagrinėtos sprendžiant vaiko grąžinimo klausimą.
Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atidėti mergaitės grąžinimą, nurodė, kad I. R. ir jos šeimai būtinas ilgesnis laikotarpis pasiruošti mergaitės grąžinimui į Vokietiją, tačiau nenurodė, kaip tai siejama su pačios mergaitės interesais.
Be to, Apeliacinis teismas primena, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamoje praktikoje jau ne kartą yra pasisakyta, jog bylose dėl vaikų grąžinimo delsimas grąžinti yra pripažįstamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos pažeidimu ir kad ypatinga svarba turi būti teikiama pirmiausiai vaiko interesams.
Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas klausimą dėl mergaitės grąžinimo atidėjimo išsprendė neteisingai.
Lietuvos teismai tokią bylą nagrinėjo vadovaudamiesi 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) ir 2003 m. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003.
Pagal minėtą Hagos konvenciją vaiko išvežimas į kitą šalį arba laikymas joje laikomas neteisėtu, jeigu yra nustatytos šios dvi sąlygos: a) pažeidžiamos globos teisės pagal valstybės, kurioje vaikas gyveno iki išvežimo arba laikymo, įstatymus (šiuo konkrečiu atveju – pagal Vokietijos įstatymus); b) jei išvežimo arba laikymo metu tomis globos teisėmis kartu arba atskirai buvo arba būtų naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas arba laikomas kitoje valstybėje.
Kitos sudėties Apeliacinio teismo kolegija ankstesniame savo sprendime nustatė, jog neteisėto vaiko laikymo pasekmės yra globos teisių pažeidimas. Vaikas netenka asmens, šiuo konkrečiu atveju – tėvo M. R., globos, kurią turėjo savo nuolatinėje nustatytoje gyvenamojoje vietoje – Vokietijoje. Be to, mergaitės mamai nebuvo ir nėra užkirstas kelias toliau bendrauti su dukra Vokietijoje.