Heilė Beri kino istorijoje visuomet išliks kaip pirmoji afroamerikietė, gavusi „Oskarą” už geriausią moters vaidmenį. Jos filmografijos ir partnerių galima tik pavydėti: Bondo mergina, Travoltos draugė filme „Kardžuvė”, „Bumerangas” su Edžiu Merfiu, „Monstrų puota” su Biliu Bobu Torntonu, atnešusi jai auksinę statulėlę. Paskutinysis jos filmas – detektyvinis trileris „Suvilioti nepažįstamąjį”, kur jos partneriu tapo ne ką mažesnė žvaigždė – Briusas Vilis.
Heilė – jauniausia tėvų Džeromo ir Juditos duktė. 1970 m. Džeromas paliko žmoną ir vaikus, tada Heilės mama su vaikais persikėlė į Klyvlendo priemiestį. Kadangi mergaitė lankė baltųjų mokyklą, jau ankstyvame amžiuje jai teko patirti rasinę diskriminaciją.
Koledže, tikslą gyvenime turinti mergina, nuolat dalyvaudavo kokioje nors veikloje: leido laikraštį, buvo klasės prezidentė, šoko ir vadovavo merginų šokėjų grupei. Nuo 1980 m. nuolat dalyvaudavo įvairiuose grožio konkursuose. Ji tapo ne tik Mis Ohajo paauglė, bet ir Mis Amerikos paauglė. 1985 m. Heilė pelnė apdovanojimą ir Mis Amerikos rinkimuose. Klyvlende ji studijavo TV žurnalistiką, tačiau greit nustojo domėtis žinių reporterės darbu. Mergina įsitraukė į pramogų verslą, persikėlė į Čikagą, po to – į Niujorką, kur rado darbą kaip katalogų modelis.
1989 m. Heilė ima vaidinti TV serialuose, o po metų pirmąkart pasirodo didžiajame ekrane, kartu su Semiueliu L. Džeksonu filme „Džiunglių karštligė”. Toliau – daugybė projektų su garsiausiomis kino žvaigždėmis. Jos kino karjerą apvainikavo 2001 m. „Oskaras” už vaidmenį „Monstrų puotoje”.
Filme „Suvilioti nepažįstamąjį” vaidinate su Briusu Viliu. Kalbama, kad jis mėgsta improvizuoti?
Kai pirmąkart su Briusu filmavausi juostoje „Paskutinis skautas”, jis net nežinojo, kas aš tokia, ir kažin ar apskritai atkreipė į mane dėmesį. Antrąkart mes jau dirbome kaip lygiaverčiai partneriai, kadangi jau turėjau išsikovojusi vardą. Taip, jis labai mėgsta improvizuoti, tačiau šįkart vaidmuo aprašytas labai tiksliai, ir režisierius nedavė laisvės. Jis turi išskirtinį sugebėjimą atskleisti vaidmenį, o tai įkvepia tuos, kurie su juo dirba.
Filmo žanras – trileris: vaidinate žurnalistę, tiriančią žmogžudystę. Mėgstate trilerius?
Paskutiniu metu mane gąsdina susidaręs stereotipas, jog aš turiu vaidinti vidinių kančių kamuojamus žmones. Nors nesiginčiju, iš tikrųjų mėgstu pasinerti į sudėtingo likimo ir nuolatinių problemų turinčios moters charakterį. Rovenos vaidmuo man labai patiko, kadangi ji visai nepanaši į mano ankstesnes veikėjas. Tarsi būčiau leidusis į naują kelionę. Buvo įdomu pajusti, sužinoti, kaip elgsis Rovena pasikeitus aplinkybėms, kokį ji priims sprendimą. Kartais net bandydavau įsivaizduoti save jos vietoje.
O ir jūs pati juk studijavote žurnalistiką.
Taip, ir aš galėjau dabar sėdėti drauge su jumis, užsirašinėti bloknote. Tačiau tiesą sakant, tai nėra mano pašaukimas. Kartą atlikau praktiką ir redaktorius paprašė manęs padaryti interviu. Ilgai laužiau galvą, kol sugalvojau 5 klausimus ir labai savimi didžiavausi. Beje, buvau labai apstulbinta, kai pašnekovas visus juos atsakė vieninteliu atsakymu… Taigi supratau, kad neturiu gabumų ir mečiau tą fakultetą. Vėliau išvažiavau į Čikagą ir tapau manekene bei paraleliai lankiau vaidybos kursus.
Grįžtame prie filmo „Suvilioti nepažįstamąjį”. Vis dėlto atrodo, kad šis vaidmuo visiškai atitinka jūsų amplua – moters su nepaprastu likimu. Ji valinga, protinga, racionali.
Vaikščiojau po knygynus ir pirkau detektyvus, kad atrasčiau ką nors tinkamo kurti Rovenos vaidmeniui. Prisiminiau savo draugių gestus ir žodelius. Aktorius – tai didelė kaupykla, kur viskas kada nors pravers. Tai, kad ji moka persikūnyti atsižvelgiant į situaciją, – gynybinė reakcija. Juk ir dauguma namuose būna vienokie, darbe – kitokie ir t. t. Visada ką nors slepiame, stengiamės pasirodyti geresni nei esame. Ir šiame filme akcentuojama tai, kaip mes keičiamės, patekę į kraštutines situacijas. Rovena – daugialypė, todėl man kartais atrodydavo, jog vaidinu skirtingus žmones.
Filme jūsų pravardė – Raketa, o pati ar turėjote kokią nors pravardę?
Universitete draugės mane vadino Bubu. Jaunystėje man labai nesisekė, kadangi vis įsimylėdavau niekšus, kurie mane vis mesdavo. Nervindavausi, verkdavau, leisdama tokius garsus kaip: bū-bū-bū. Pamačiusios mane surūgusią, draugės klausdavo: „Bubu, kvailute, tu vėl įsimylėjai puskvailį?”
Spaudai dažnai sakote, kad nebetekėsite. Jūs rimtai? (Heilė kurį laiką draugavo su Vesliu Snaipsu, tačiau 1993 m. ištekėjo už Deivido Džastiso. 1997 m. santuoka baigėsi skyrybų procedūra… 1999 m. ji paslapčia susižiedavo su džiazo muzikantu Eriku Benetu, 2001 m. ištekėjo ir 2005 m… išsiskyrė.)
Dabar aš suprantu, kad žmonės gali dalytis bendru gyvenimu ir be vestuvinio žiedo bei dokumento. Juk du kartus buvau ištekėjusi, bet nieko gero iš to neišėjo. Kai pajutau, kad čia ne visai tai, ko tikėjausi iš santykių, pagalvojau, kad geriau jau apskritai būti vienai. Vis dėlto dabar į Paryžių atvykau su vienu jaunu žmogumi. Tačiau tai tokie santykiai, kai nebūtina tekėti. Mano gyvenime gali būti artimas ryšys, bet santuokai sakau „ne”.
Dabar atsirado įvaikinimo mada. Tokios žvaigždės kaip Madona ar Andželina Džoli važiuoja į trečiąsias šalis ir renkasi sau vaikus. Kaip jūs į tai žiūrite?
Normaliai. Apskritai galėčiau ir aš ką nors įsivaikinti, tačiau manau, kad pirmiausia reikia susilaukti savų vaikų. Norėčiau tuo užsiimti galbūt net šiais metais. Bet jei nepasiseks, tuomet žiūrėsiu – manau, kad galiu suteikti pakankamai meilės ir įvaikiams.