Amerikietiškas „svajonių fabrikas” į pelningą investicinį instrumentą, tačiau būsimiems kino investuotojams reikia prisiminti pagrindinę Holivudo verslo taisyklę: kuo brangesnis kinas, tuo didesnis pelnas. Minimali pradinė suama – dešimtys milijonų dolerių.
Turtingiausias iš menų
Finansinė Holivudo topografija labai paprasta, rinką seniai ir stropiai laiko savo rankose didžiausiosios studijos. Jos pagrinde ir investuoja į produkcijos gamybą, o pašalinių čia pasitaiko visai nedaug. Štai nepriklausomos kompanijos, nufilmavusios juostą savo pajėgomis, jos labai dažnai priverstos kreiptis į tas pačias studijas milžines – arba parduos joms savo produktą, arba atiduos platinti. Pagal tokią schemą ir vyksta bendradarbiavimas tarp studijų ir pašalinių žaidėjų, svajojančių, kad jų kinas išvystų pasaulį.
Kad ir koks nedidelis būtų studijų išleisto filmo biudžetas, jo rinkodarai tenka pakloti milijonus ar net dešimtis milijonų dolerių. Tad jos paprastai rezervuoja sau 10-20 proc. kasose surenkamų pinigų ir kol savo neatsiima, pašaliniai investuotojai nepamatys nė cento. Nepaisant to, didelio verslo atstovai – bankai, energetikos, prekybos korporacijos, sporto magnatai investuoja milijardus dolerių į kino industriją. Savo dalies jie sulaukia – iš didžiulio biudžeto filmo gaunama iki 32 proc. pelno.
Apie vargšus aktorius…
Kino rinkos uždarumas ir neapibrėžtumas atbaido nemažai investuotojų. Kiek kainuoja pastatyti filmą? Koks biudžetas jų kišenei? Ar išgalės pasikviesti žvaigždžių? Niekas nepasakys tikslių sumų, su visais teks šnibždėtis studijų kabinetuose. Visi tarifai ir honorarai Holivude guminiai – Džordžas Klūnis gali filmuotis ir už minimalų aktorių profesinės sąjungos nustatytą atlygį (2 tūkst. dolerių per savaitę), o gali užsiprašyti ir 15 mln. dolerių.
Tąsus ne tik kūrybinių personų – aktorių, režisierių, prodiuserių – atlygis, techninio ir aptarnaujamojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai taip pat svyruoja. Čia kaip ir viešbučių versle yra lygiai, kategorijos, klasės. Viskas priklauso nuo to, kiek prodiuseriai skirs lėšų vienai ar kitai funkcijai. Paprastai visų išlaidų liūto dalį pasiima aktoriai ir prodiuseriai, kurie dar pretenduoja ir į procentus iš surinktų lėšų po premjeros.
Jei ambicingas investuotojas nori stambiai prisidėti prie aukščiausios klasės juostos, reikia mažiausiai dviejų vienų iš ryškiausių žvaigždžių, o tai šiandien kainuoja apie 15-20 ar net 25 mln. dolerių kiekvienam… Kartais rimtos lėšų dalies išsireikalauja režisieriai ir scenaristai – žinoma, jei yra autoritetingi. Panašiai ir sudėliojamas bendras filmo biudžetas.
2000 m. vidutinis didelio „blokbasterio” biudžetas buvo apie 55 mln. dolerių, o praėjusiais metais – jau 70 mln. dolerių. Į šiuos skaičius neįeina kopijų darymas ir reklama. Na, o biudžetai rekordininkai operuoja astronominėmis sumomis – tarkim, „Titanikas” – 250 mln. dolerių.
Debetas – kreditas
Ir dar kartą reziumė: kuo daugiau įdedi, tuo daugiau gauni. Kad ir tas pats „Titanikas”: grandiozinis biudžetas jo nenuskandino, o viso pasaulio kino teatrų kasose surinktos lėšos siekė 2,3 milijardo dolerių. „Kleopatra” (1963 m.), kurią į kino istoriją įrašė kaip didžiausią komercinę nesėkmę, surinko 381 mln. dolerių ir bendras rezultatas – pliusinis.
Netgi „Vandens pasaulis” (1995) su Kevinu Kostneriu, apipiltas didžiausia kritika ir kainavęs 231 mln. dolerių, išvinguriavo su teigiamu balansu, surinkęs 364 mln. dolerių.
Taigi, jei turite keletą laisvų milijonų, investuoti į „svajonių fabriką” – gana pelningas reikalas. Tereikia kreiptis finansinius tarpininkus, apdraudžiančius riziką ir garantuojančius investicijų grįžimą.
Neįtikima, tačiau turėdami šimtamilijoninius biudžetus popieriuje, realiai didžiosios studijos rizikuoja tik viena kita dešimtimi milijonų. Tam naudojamas toks genialus išradimas kaip mokesčių perkėlimas. Nepagalvokite nieko bloga – viskas įstatymų rėmuose. Tarkim, „Paramount” kūrinio „Lara Kroft – kapinių plėšikė” biudžetas popieriuje – 94 mln. dolerių, o realiai studija įdėjo tik 7 mln. Yra tokia nuostabi šalis Vokietija, kur veikia neįtikimai liberalūs kino verslo mokesčių įstatymai. tereikia, kad filmą prodiusuotų vokiečių kompanija ir dalyvautų pelno dalybose. Holivudo advokatams suorganizuoti tokį „dalyvavimą” – vieni juokai. Studija parduoda vokiečiams kopijavimo teisę, o tuomet iškart ją išsinuomoja su opcionu išpirkti teisę ateityje. Taigi šiuo atveju parduoda už 94 mln. ir išsinuomoja už 83,8 mln., likęs perteklius – 7,5 mln. – atlyginimams Andželinai ir kitiems aktoriams.
Toliau: naudodamasi Didžiosios Britanijos įstatymais, „Paramount” pasamdo du britų aktorius, nufilmuoja Anglijoje kelias scenas ir kaipmat gauna mokesčių lengvatas, leidžiančias sudaryti itin pelningą priešpardavimo sutartį su Lombard-banku. Studijos pelnas – 12 mln. dolerių. Tuomet parduodamos filmo demonstracijos teisės 6 didžiausiose šalyse, įskaitant ir videožaidimo platinimo teises. Tai atneša 65 mln. dolerių. Taigi dar nenufilmavusi nė vieno kadro „Paramount” susikrauna nemažą krūvelę pinigėlių…