„Aš esu pati gražiausia moteris” – tokia yra vieno studentiškais metais išmokto eilėraščio eilutė. Jį nuolat prašo padeklamuoti mano vyras, kai tenka kur nors svečiuotis. Ir aš neatsisakau. Man patinka dėmesys. Patinka, kai mane mato ir girdi”, – šypsosi jau daugiau kaip dešimt metų „Balticum” TV dirbanti laidos „Ieškokim geriausio” vedėja Giedrė Vaičekauskienė.
„Balticum” TV dirbi nuo pat jos įsikūrimo pradžios. Klaipėdiečiai įprato tavo veidą matyti ekrane. Tačiau apie tavo gyvenimą ir darbą jau senokai ką nors skaičiau. Gyveni ramiai, su tuo pačiu, iš algos?
Na, taip, – šypsosi. Mano gyvenimas teka įprastai, ramiai. Didžiausi nuopuoliai, ko gero, buvo praeityje, – juokiasi.
Šiandien laikraščiuose ir žurnaluose mirgėte mirga televizijos žvaigždžių nuotraukos. Po jomis pasakojamos ne mažiau spalvingos asmeninio gyvenimo istorijos. Apie tave skandalingų istorijų neteko girdėti. Gal niekam nepasakojai?
Jei tik kas nors labai norėtų, ir apie mane galėtų „nupiešti” tokį vaizdelį, kuris toli gražu nepasirodytų toks teigiamas. Gerai pasiknaisiojus po asmeninius dalykus, prisiklausius gandų ir „pletkų”, apie kiekvieną iš mūsų būtų galima parašyti skandalingą istoriją. Stebėdama vilniečių televizininkų gyvenimą dažnai pagalvoju: „Oho, kaip jie taip gali.” Žiūrovas jau visko yra atsikandęs, visko matęs. Tad tenka reklamuoti televizijos veidus, kad jį sudomintum.
Tų veidų mūsų mažoje šalyje nėra labai daug, tad natūralu, kad spaudoje pasirodo vis tie patys… Tikriausiai sutiksi, jog apie matomus žmones publikai norisi žinoti daugiau.
Taip, be jokios abejonės. Nesuprantu tokių, tarkime, aktorių, kurie atsisako duoti interviu, pareiškę, jog nori pabūti tyloje ir vieni, – šypsosi. – Esi matomas – turi susitaikyti su mintimi, jog apie tave bus ir kalbama. Tačiau prieš šį interviu vis galvojau, ką aš papasakosiu. Aš tokia bitė darbštuolė. Darbo spartuolė. Gamybininkė. Vis klausiau savęs: o ką aš pati gyvenime nuveikiau? Juk ką aš šiuo metu darau – domiuosi, ką kiti žmonės daro, veikia, kuria. Atlieku tarpininkės vaidmenį.
Gal rengi kokį naują projektą rudens sezonui?
Taip. Mano galvoje dabar tiek daug minčių, jog mažiausiai trys projektai atrodytų realūs. Vaikštau ir galvoju: ir tokią laidą norėčiau vesti, o gal dar ir kitokią. Labiausiai, ko gero, norėčiau kurti žmonių portretus. Šiuo metu man žmogus yra įdomiausias.
Kokius žmones laidoje pristatytumei?
Mėgstamiausia mano laida šiandien – LTV „Mažųjų žvaigždžių ringas”. Žiūriu ir galvoju: kokie talentai! Ir mes kartu su vyru Gintaru ją žiūrime tikrai ne dėl to, jog mūsų dukra Guostė ten du kartus buvo pasirodžiusi, – šypsosi. – Norėčiau filmuoti talentingų vaikų portretus. Išgirsti jų vertinimus, ką jie mąsto. Manau, kad tokia laida būtų populiari. Bet štai dabar pradėjau kalbėti apie vaikus ir čia pat pagalvojau: o filmuoti pensininkus būtų dar geriau!
Kodėl gi?
Norėčiau filmuoti ypatingas paprastų žmonių istorijas. O jų yra labai įdomių. Vartant žurnalus, man jau nebeįdomu, kokiais batais avi ar kokią suknelę dėvi viena ar kita moteris. Man įdomu, ką ji jaučia. Įdomu, kaip ji išsaugojo jaunystę, – šypsosi.
Ko, tavo supratimu, mūsų žiūrovai išsiilgę? Ką jie nori matyti?
Dabartiniais laikais mes tapome puikūs vartotojai. Norime greitai vis ką nors nauja įsigyti, paragauti, išbandyti. Tačiau galimybė vartoti ir turėti gimdo dvasingumo ir aštresnių pojūčių troškulį. Man atrodo, kad žmonės jau persisotino materialių dalykų, todėl jie vis labiau nori draugauti, pažinti vienas kitą, įsimylėti, – šypsosi. – Šiuo metu aš pastebėjau, jog žmonės labai mėgsta žiūrėti filmus. Jie yra išsiilgę jausmų, sentimentų.
Būti televizijos laidų vedėja – tavo svajonių profesija?
Mano darbas nėra lengvas. Jis išsekina emociškai. Tai kartais, rengdama vieną ar kitą reportažą, bandau vietoj pašnekovo įsivaizduoti save – sėdinčią gražiame kabinete. Pagalvoju sau: kaip būtų ramu čia dirbti. Ateičiau aštuntą, išeičiau penktą. Bet, jei rimtai – neįsivaizduoju savęs sėdinčios biure. Jei manęs kas nors paklaustų, ką dar galėčiau dirbti, jei nedirbčiau televizijoje, tikrai nežinočiau, ką atsakyti. Aš gi nuo šeštos klasės svajojau tapti aktore ir būti scenoje. Tai dabar juokauju, – kai sulaukiau pasiūlymo vesti laidą „Ieškokime geriausio”, pasakiau: na va, sulaukusi brandaus amžiaus, pagaliau tapau ir modeliu, ir aktore.
Vaikystėje tikriausiai buvai labai artistiška mergaitė. O kai tėvai sulaukdavo svečių, tu turėdavai jiems deklamuoti ir dainuoti.
Taip, taip, taip. Laukdavau, kada pas mus bus svečių ir kada aš jau galėsiu pasirodyti. Na, o vėliau tą mažąją sceną aš turėjau ir mokykloje. Kai lietuvių kalbos mokytojai reikėdavo kažkur išeiti, ji paimdavo skaitinių knygą ir sakydavo: „Vaikai, kas paskaitys?” Ir visi šaukdavo: „Giedrė! Giedrė!” Tada aš paimdavau knygą ir skaitydavau. Manęs klausydavosi net ir klasės chuliganai. „Kaifas” būdavo nerealus.
Tai mokykloje buvai aktyvistė?
…ir renginių vedėja, ir draugovės tarybos pirmininkė, – juokiasi.
Svajojai tapti aktore, bet…
Per stojamuosius iš lietuvių kalbos egzamino gavau dvejetą. O juk aš mokyklą baigiau sidabro medaliu! Tai buvo pirmasis smūgis mano gyvenime.
Kas nutiko?
Tris aktorinio meistriškumo stojamųjų etapus išlaikiau lengvai. O su tuo lietuvių egzaminu… Matyt, jau buvau apkvaitusi… Žinai, – vasara, birželio mėnuo, jaunystė… Ir tada pasirinkau renginių režisūros studijas Klaipėdoje.
Ar mokydamasi režisūros, nenorėjai darkart stoti į aktorinį? Ar tu pyktelėjai?
Žinai, tikrai gal ir supykau, – šypsosi. – O jei rimtai… Visada sau viduje priekaištavau dėl savo neryžtingumo. Jis man gyvenime nuolat kišo koją. Jei būčiau nors šiek tiek ryžtingesnė, „naglesnė”, būtų mano gyvenimas susiklostęs kitaip.
Iš kur esi kilusi?
Iš Kupiškio. Bet vos atvažiavusi į Klaipėdą – iškart įsimylėjau šį miestą. Man patinka čia gyventi. Žmonės labai patinka.
Kai tu mokeisi, Klaipėdoje televizijos dar nebuvo. Kokius ateities planus sau kūrei tada?
Nieko aš tada apie ateitį negalvojau. Tada svarbiausia buvo meilė, – šypsosi.
Kaip patekai į „Balticum” TV?
Labai daug dalykų mano gyvenime nutinka tarsi savaime. Man niekada nereikėjo siūlytis – tik apsispręsti, ar aš to noriu, ar nenoriu. Į televiziją mane pakvietė mano dabartinis programų direktorius, tuometinis scenarijaus meistriškumo dėstytojas Vladas Straupas. Aš buvau pavyzdinga studentė. Tvarkingai rinkdavau pliusus. Taip ir pakvietė mane, – šypsosi. – Iš pradžių senajame „Bilduke” ruošiau renginukus vaikams. O po to mano personažas – Merė Popins – persikėlė į besikuriančią „Balticum” TV. Dvejus metus mes darėme tą laidelę vaikams. Po to vedžiau žinių tipo laidą „Labas rytas, Klaipėda”, vėliau septynerius metus dirbau žinių diktore. O reportažus žinioms darau jau… Dvylika metų. Oho, kiek jau čia tų metų, – šypsosi. Vedžiau „Sveikinimų koncertą”, tiesioginę laidą „Su gimtadieniu”.
Nuvažiavusi į Vilnių nepasigendi dėmesio?
Na, gal truputį. Tada neįdomu, – juokiasi. – Betgi nepuolu šaukti: „Na, kurgi jūs, žmonės, kurgi jūs, žiūrovai!” O šiaip labai gerai jaučiuosi dideliame mieste. Man labai reikia erdvės. Labai reikia žmonių. Tarp jų aš pailsiu. Štai kiti sako: „Oi, per Jūros šventę bėgsim iš Klaipėdos kur nors į kaimą.” O man atvirkščiai – norisi būti ten, kur plaukia minios. Kuo daugiau žmonių – tuo geriau.
Ar, žiūrėdama nacionalinių televizijų laidas, nepagalvoji – galėčiau būti vienos iš jų vedėja?
Aš galvoju – kas yra tos žvaigždės? Kodėl TV laidos vedėjas yra žvaigždė? Aš jaučiuosi ne žvaigždė, o profesionali televizijos darbuotoja. Kokia gi aš žvaigždė? Gyvenu tokiame pat penkiaaukštyje kaip visi kiti žmonės. Tačiau bet kokiu atveju už kitus TV vedėjus nesijaučiu mažesnė. Ir kai manęs paklausia, kas yra mano pavyzdys, atsakau: esu subrendusi ir pati žinau, ko aš noriu, kas yra gerai ir kas nelabai gerai. Esu pati sau pavyzdys.
Kartą žinomos rusų aktorės Liudmilos Gurčenko viena žurnalistė paklausė: „Jūs nuolat gastrolėse. Nuolat filmuojatės. Tačiau, žinau, turite dukrą. Kokia jūs esate mama?” L. Gurčenko tik atsikvėpė, manieringai iškėlė galvą ir atsakė: „Na, jūs į mane pasižiūrėkite. Kokia gi iš manęs mama? Aš – aktorė!” Kokia tu esi mama?
Mielai neatsakyčiau į šį klausimą. Dirbu daug. Keliuosi šeštą. Namo grįžtu aštuntą. Ir tada mano dukra Guostė sako: „Mama, o kur mano tas… O kaip anas… O ką valgysim?” Mano dukra, ko gero, būtų žymiai laimingesnė, jei aš būčiau saldainių parduotuvės vedėja ar kirpėja. Tačiau aš žinau, ką mano vaikas mėgsta. Stengiuosi ją palepinti.
Visą savo gyvenimą vis tiek nedirbsi televizijoje. Ateis metas ir atsisveikinti. Ką veiksi tada?
Norėčiau būti senelių namų direktore, – šypsosi. Mano duktė kartais sako man: „Fyfa”, suprask – pamaiva. O aš rimtai norėčiau dirbti senelių namuose, – šypsosi. – Ir kodėl mane traukia prie senyvų žmonių, nežinau. Gal todėl, kad žinau – su manimi jiems būtų linksma, – šypsosi.
nju idomu 😀