„Romanija – tai vieta, kur stovi mano kojos”, – kartą pasakė Ronaldas Li, čigonų rašytojas, gyvenantis Kanadoje.
Legenda apie šventąją Sarą
Kasmet gegužės 24-ąją į mažytį Sent Mario miestelį pajūryje, Kamargo saloje, tarytum įstrigusį tarp purvinų Ronos deltos pirštų, iš visos Europos suplūsta apie dešimt tūkstančių čigonų nusilenkti savo globėjai Juodajai Sarai. Sara – nekanonizuota šventoji. Esama keistos logikos, kad žmonių, visada ir visur liekančių atklydėliais, net globėja nėra oficialiai pripažinta. Bet čigonai katalikai karštai tiki legenda apie dviejų Jėzaus Kristaus tetų, kurias romėnai, nukryžiavę Išganytoją, išplukdė į jūrą valtimi be irklų, tarnaitę Sarą. Valtį vėjas nunešė prie Kamargo, prancūzų piemenų krašto, pakrantės.
Šventosios Saros statula iš juodo medžio su aukso tiara ant galvos ir rausva mezginių suknele, išsiuvinėta karoliais ir blizgučiais, stovi skliautuotame rūsyje po miesto bažnyčia. (Kadangi Saros nekanonizavo bažnyčia, statula negali būti laikoma viršuje, pašventintoje žemėje.) Maldininkai braukia rankomis per jos veidą, jau iki blizgesio nutrintą daugybės pirštų prisilietimų. Kai kurie prie jos kojų palieka savo apavą. Aukų dėžė prikimšta raštelių su padėkomis, sienos nukabinėtos padėkų lentelėmis už pradėtą kūdikį, už motinos pasveikimą.
Likus kelioms dienoms iki svarbiausios ceremonijos – ritualinio statulos apiplovimo Viduržemio jūroje – miesto kempinguose jau įsikuria beveik 1600 čigonų automobilių priekabų. Didžioji dauguma jų – ne tradicinės kibitkos, o namai ant ratų su palydovinių antenų „lėkštėmis”. Jų šeimininkai, vilkintys sportiniais marškinėliais su „Nike” firmos logotipu, be pertraukos kalbasi mobiliaisiais telefonais.
Tačiau orūs Sent Mario gyventojai ne itin džiaugiasi čigonų viešnage. Kai kurie prekijai uždarė savo krautuvėles, užkalė lentomis vitrinas, duris ir išvyko iš miesto.
Vienakis vienos vietinės kavinės savininkas marokietis Magridas nepraleidžia progos garsiai pareikšti savo pasipiktinimą.
Čia beveik kiekvienas turi ką papasakoti apie tų atklydėlių karštakošiškumą ir žiaurumą. Sėsliam žmogui visada buvo būdinga baimintis ir saugotis klajoklių, ir toji baimė tebėra gyva iki šiol.
Savo valstybės turėti netrokšta
Priešiškumas čigonų atžvilgiu atsirado jau tada, kai jie pirmą kartą pasirodė Europoje XIV amžiuje. Čigonų kilmė iki šiol tebėra mįslė. Jų kalbos „romani” dialektų analizė leidžia manyti, kad čigonų muzikantai, pirkliai ir kalviai prieš tūkstantį metų atkeliavo iš šiaurinės Indijos į Artimuosius Rytus. Europiečiai klaidingai juos pavadino „Egyptians”, ilgainiui sutrumpinę jų vardą iki „Gypsies”.
Klanų sistema, kurios pagrindas yra pasiskirstymas pagal užsiėmimą ir gyvenamąją vietą, padarė juos labai susiskaldžiusia tauta. Čigonai susivienija tik kitų tautybių atstovų priešiškumo akivaizdoje. Priešus čigonai vadina „gadžė”.
Europoje „gadžės” netrukus pradėjo persekioti čigonus, bažnyčia laikė erezija jų burtus, valdžiai didelių įtarimų kėlė klajokliškas gyvenimo būdas. Įvairiais istorijos periodais jiems buvo draudžiama kalbėti gimtąja kalba ir verstis tradiciniais amatais.
Kai kuriose šalyse čigonai pateko į vergiją. Rumunijoje, pavyzdžiui, jie buvo išlaisvinti tik XIX a. viduryje. Vėliau čigonai tapo siaubingos nacių isterijos aukomis, apie pusę milijono jų išžudyta genocido laikais.
Vakarų Europoje čigonų pjudymas nesiliovė ir po karo: jų arklius užmušdavo, nuo kibitkų nuimdavo ratus, moteris sterilizuodavo, o vaikus atiduodavo auginti ne čigonų šeimoms (Šveicarijoje tokia prievartinio įvaikinimo praktika buvo panaikinta tik 1973 metais).
Čigonai paneigė ne kartą plačiai ir uoliai skleistus niūrius pranašavimus apie tai, kad jie liausis egzistavę kaip ypatinga etninė grupė. Čigonų daugėja: šiuo metu Europoje, skirtingais vertinimais, išsibarstę nuo šešių iki dvylikos milijonų žmonių. Tikslų skaičių nustatyti sudėtinga. Skaičius nuolat dar dirbtinai sumažina valdžia, kuri siekia sumenkinti jų bendrystės reikšmę, ir padidina čigonų aktyvistai – su priešingu nei valdžios tikslu. Šimtai tūkstančių čigonų emigravo į Šiaurės ir Pietų Ameriką.
Su šiokia tokia išimtimi čigonai neparodė didelio noro įkurti valstybę, kurią galėtų pavadinti sava, skirtingai nei žydai, kurių likimas dažnai lyginamas su čigonų dalia.
Laikas keičia gyvenimo būdą
Pepė le Fleras – maldininkų kelionių į Sent Marį veteranas. Jis čia atvyksta jau keturiasdešimt metų. Medinė Pepės kibitka išpiešta gėlėmis ir kraštai papuošti karališkųjų lelijų pynėmis. Jis turi trylika vaikų ir šešiasdešimt penkis vaikaičius. Dauguma jų Pepei padeda plėtoti verslą, kaip ir jis kadaise padėdavo savo tėvams. Jų šeima pina baldus iš rotango. Tačiau tas verslo perimamumas yra gana iliuzoriškas.
– Atėjo kiti laikai, – sako Pepė le Fleras. – Mes juk nėjome į mokyklą. Mes nuolat kraustėmės. Mus ginė iš vieno miestelio į kitą, dažnai tekdavo slapstytis miške. Dabar lengviau, nes kiekviename Prancūzijos mieste, kur gyvena daugiau kaip penki tūkstančiai žmonių, turi būti laukymė, skirta čigonams. Bet ateis laikas, ir čia nebeliks čigonų. Jie perka namus, įsikuria, veda kas papuola. Anksčiau čigonaitei ištekėti ne už čigono buvo negirdėtas dalykas, o dabar mano dukters vyras yra prancūzas.
Naktį čigonai paverčia miestą didžiule vakaronių aikšte. Jų mėgstamiausia vieta – mažytis bariukas „Le Vag” – gaudžia iki aušros. Kai atėjau, bokalų skambesys ir nuo dūmų užkimusių balsų klegėjimas pritilo, užleisdamas vietą gitaroms. Septyni vyrai užtraukia greitą baladę, panašią į flamenką. Scenoje – Rejesų šeima iš kaimyninio Arlio, ne sykį laimėjusi „Gipsy Kings” hitų paradus.
Po kelių dienų kitame čigonų bare, niūriajame „Lekliuz” prie plento pakeliui į Arlį, aš susitikau su „tėtušiu” Žanu Rejesu, muzikinės dinastijos patriarchu, legendinio flamenko atlikėjo Hosės Rejeso broliu. Jo veide gilius pėdsakus įrėžė metai ir išgertas alkoholis.
– Mano šeima visada buvo susijusi su arkliais: mes juos pirkome, veisėme, tramdėme, lošėme iš jų, – prisimena jis. – Mano geriausias arklys buvo arabų eržilas, aš pats jį radau Alžyre. Aš jodinėjau be balno ir pavadžių, vien įsitvėręs karčių. Tačiau gyvenimas taip pasikeitė. Jaunystėje aš negalėdavau užmigti paprastoje lovoje. O dabar dauguma mano vaikų turi solidžius namus su baldais ir paveikslais. Bet aš negalėčiau gyventi name. Man visa tai prilygsta kalėjimui.
Čigonų gyvenimas Prancūzijoje, Italijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse labai skiriasi nuo jų gentainių šiokiadienių Rytų Europoje, kur susitelkusi didžioji dalis šių amžinų klajoklių. Jie ištvėrė pusę šimtmečio trukusį komunistinį režimą, kai buvo verčiami pereiti prie sėslaus gyvenimo būdo, apgyvendinami miegamųjų rajonų mažyčiuose butukuose. Tik nedaugelis iš jų tebeklajoja ir dabar.
Skurdas žvelgia į akis
Slovakija yra daugiau kaip pusės milijono čigonų namai. Penkis milijonus gyventojų turinčiai šaliai tai yra viena iš didžiausių šios tautybės žmonių santalkų pasaulyje. Dauguma jų gyvena netoli nuo senųjų kaimų, prisiglaudusių Tatrų papėdėje rytinėje kaimiškoje šalies dalyje.
Vienas iš čigoniškųjų kaimų yra Germanovcė. Čia įsiviešpatavusi tokia tvarka: kuo vargingesnė šeima, tuo žemiau nuokalnėje ji gyvena. Vyriausias tarp čigonų čia yra Mikis Horvatas. Jo plaukai dažyti chna ir šviesiai žydros akys, ilgi ūsai ir ant dešinės rankos išblukusi tatuiruotė, vaizduojanti merginą.
– Čia gimė mano proproprosenelė, – sako jis. – O iki tol kraustėmės iš vienos šalies į kitą. Aš nežinau, iš kur atėjo mano protėviai. Mes girdėjome, kad esame kilę iš Indijos. Kad ir kaip ten buvo, bet taip šneka baltieji. Tai jie mums nuolat rėkia: „Nešdinkitės į savo Indiją!”
Mikis kviečiasi mane į savo namus kalvos viršūnėje. Viduje nuostabiai švaru ir jauku. Jo šeima susirinko prie televizoriaus – visi žiūri pamėgtą meksikiečių serialą.
Nė vienas čigonas čia neturi darbo.
– Paskutinį kartą aš dirbau maždaug… – Mikis pasikrapšto pakaušį, – 1989 metais. Atrodo, kasiau griovius. Niekas nenori mūsų samdyti. Mes vaikštome į darbo biržą mieste, ieškome darbo. Bet kai mato, kad tu – čigonas, tave siunčia šunims šėko pjauti. Aš svajojau būti baro oficiantas, nešioti valgius ir gėrimus. Bandžiau įstoti į oficiantų mokyklą, bet neturiu iš ko mokėti už mokslą.
Kaip ir daugelis kitų Rytų Europos čigonų, Mikis sako, kad „prie socializmo” buvo geriau:
– Mes turėjome darbą, socialinės pašalpos buvo didesnės, niekas mūsų neengė. O dabar mus užpuldinėja fašistuojantys skinai, kai važiuojame į miestą pašalpų, – liūdnai pasakojo Mikis Horvatas.
Germanovcės čigonams būdingas aštrus priklausymo savo klanui jausmas. Jie su panieka žiūri į čigonus iš kaimyninio Chminiansko Jakubovanės kaimo. Irena Čonkova pažemina savo balsą ir šnypščia:
– Jie valgo šunis. Mes numirtume iš pasišlykštėjimo, jeigu valgytume šunis. Tačiau tai nė kiek jiems netrukdo prekiauti. Mes jiems dažnai parduodame šunis, – sako Irena. – Prieš porą dienų jie paėmė net du padvėsusius kiemšunius iš mūsų šiukšlių krūvos ir sumokėjo už juos seną laikrodį.
Dar po kelių dienų aš Chminiansko Jakubovanėje užsukau į vietos parduotuvę pasidomėti gyventojų nuotaika. Slovakė padavėja sunkiai slėpė savo neapykantą:
– Jie – kaip skėriai. Kai užsidarė senasis kolūkis, jie viską ištampė per dvi savaites: stogus, langus, duris. Ir viską vagia: mūsų šunis, karves, daržoves iš mūsų daržų. Jie tiek ir tesugeba: girtauti, rūkyti ir veistis. Prieš penkiasdešimt metų čia gyveno tik trys čigonų šeimos. Dabar mūsų čia keturi šimtai, o jų – tūkstantis keturi šimtai. Greitai taip bus visoje šalyje!
Jos tirada nutrūksta, nes įeina vietos čigonas Tomas Horvatas. Aš jį klausiu, ar negalėtų man parduoti šuns taukų, ir jis kviečia mane eiti kartu į kaimą. Čia stovi mediniai, tvirtai suręsti namai. Tai – vienas iš pačių turtingiausių kaimų iš visų, kuriuos mačiau Slovakijoje. Mane tučtuojau apsupa didžiulė minia, daugelis tiesia man sustingusių šuns taukų stiklainius.
– Mes šunų taukais maitiname savo kūdikius, todėl jie užauga stiprūs, – sako Horvatas. – Šunų taukų mes dedame į sriubą ir arbatą, valgome su duona. Jeigu jais įtrinsi krūtinę, išsigydysi astmą, bronchitą, emfizemą. Mes nugremžiame šuns poodžio taukus – geriausia, kai šuniui aštuoni iki dešimties metų – ir verdame juos.
Visur jiems vaidenasi rasizmas
Po Antrojo pasaulinio karo vyriausybė daugelį Slovakijos čigonų perkraustė iš kaimų į Čekijos pramonės rajonus dirbti fabrikuose. Bet po 1989 metų aksominės revoliucijos daugelis įmonių sunyko, ir čigonai tapo pirmomis masinio nedarbo aukomis. Iš socialistinių laikų, beje, liko nedidelis asimiliuotos čigonų inteligentijos tarpsluoksnis.
Prahos Rikanų priemiestyje esančio kalėjimo daugiau kaip ketvirtadalis „įnamių” – čigonai. Kiekvieną vakarą prieš miegą jie pritardami sau gitaromis graudulingai dainuoja apie moteris, kurias kadaise mylėjo. Dauguma kalinčių čigonų nuteisti už chuliganizmą ir vagystes.
– Nuo pat kūdikystės, – skundžiasi Andrejus, vienas iš kalinių čigonų, – baltųjų vaikus moko, kad čigonai blogi. Šabloninis čigonas, kurį rodo per televiziją, beturtis ir bemokslis. Bet juk mes turime ir artistų, muzikantų, yra ir turtingų žmonių. Tik kai čigonas sukaupia pinigų ir atsistoja ant kojų, jam geriau nesigręžioti atgal. Čigonus, kurie grįžta į taborą bandydami padėti kitiems, galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais…
Vienas iš tokių – Miroslavas Zima, Brno čigonų centro direktorius. Aštuoniolika metų jis tarnavo čekų kariuomenėje ir į atsargą išėjo turėdamas majoro laipsnį. Tokie kaip M.Zima – reta išimtis. Jis ramiai kalba apie sudėtingus išsimokslinusių čigonų santykius su beraščiais gentainiais:
– Tai, kuo aš užsiimu dabar, – ne darbas , o misija. Aš jaučiuosi esąs skolingas čigonų bendruomenei, kadangi ilgus metus buvau nuo jų nusigręžęs. Daug čigonų inteligentijos palieka bendruomenę, kad praeitis neįtrauktų jų atgal, arba juos pačius bendruomenė atstumia už bendravimą su „gadžėmis”.
Mums kalbantis pro šalį su tabako dūmų debesiu šlitiniuodami praėjo keli jauni čigonai, aiškiai girtutėliai…
– Po komunizmo žlugimo čigonai patyrė šoką nuo demokratijos sukelto chaoso, – sako M.Zima. – Jie priprato būti priklausomi.
Tačiau M.Zima atmeta aukos poziciją, kurią taip pamėgo kai kurie čigonai aktyvistai.
– Čigonai visuomenininkai vienas kitą perrėkdami dėl visų savo bėdų kaltina rasizmą. Bet kiekvieną sykį, kai nori padėti čigonams, jie tiesia ranką ir reikalauja dar daugiau. Mes bandome išmokyti juos būti savarankiškus, imtis darbo, verslo.
Rumunijoje, kuri yra stambiausias pasaulyje čigonų kultūros regionas, čigonai (jų čia yra beveik du milijonai) buvo priversti tapti savarankiški – verstis iš mažyčių socialinių pašalpų faktiškai neįmanoma. Netekę darbo kolūkiuose ir gamyklose daugelis, kad išgyventų, grįžo prie savo tradicinių verslų – prekybos arkliais, kalvystės.
Pasiturintieji nepasitiki gentainiais
Nors Rumunijoje yra beviltiškai nuskurdusių čigonų, bet kaip tik šioje šalyje itin aktyviai irsta stereotipinis įvaizdis apie „valkataujančius driskius”. Vykstu į vakarus nuo niūraus betoninio Aleksandrijos miestelio. Ryto saulėje mano akims atsiveria miražas – virš lygių rudų laukų kyla tikra jūra bokštelių, dengtų sidabrinėmis čerpėmis. Toji architektūros haliucinacija, bavariškos pilies ir japoniškos pagodos mišinys – beprotiškas čigonų Disneilendas. Lenktyniaudami tarpusavyje prabanga rūmai styro virš Buzeskaus miestelio, kur gyvena daugiau kaip tūkstantis „kelderarų” (arba „kotliarų” – kadaise jie vertėsi katilų gamyba ir alavavimu).
Pati didžiausia vila priklauso Marinui Stoikei, „bulibašui”, neoficialiam kaimo vadovui. Jo paties dabar nėra: jis guli ligoninėje, nes serga diabetu. Namą man rodo jo anūkė Daniela Konstantin. Jos šypsena sužiba keturiais priekiniais auksiniais dantimis, kurie turi puošti. Rankos ir kojos irgi tviska aukso papuošalais. Kaip ir visos čionykštės čigonės, ji nešioja kaklo vėrinį iš didelių austriškų ir vengriškų monetų.
– Tie namai išaugo po 1990 metų rumunų revoliucijos, – pasakoja Daniela, vedžiodama mane po prabangius namus su daugybe elektronikos, gobelenų, su senoviško stiliaus itališkais baldais. – Iki revoliucijos mes bijojome rodyti savo turtus, nes Čaušeskaus valdžia būtų panorusi sužinoti, iš kur juos gavome.
Rumunijos diktatorius N.Čaušeskus privertė čigonus kraustytis į valdiškus namus, kurie virto getais, bandė sunaikinti savitą jų kultūrą. Auksinės monetos, metų metus kauptos daugelio šeimų, buvo konfiskuotos liūdnai pagarsėjusios slaptosios policijos „sekuritate”.
Danielos vyras Štefanas Michajus sako, kad jam nedažnai teko susidurti su išankstiniu priešiškumu čigonų atžvilgiu, bet jis pats, kaip ir daug kitų pasiturinčių „kelderarų”, priekaištų savo tautiečiams turi:
– Mes jokiu būdu neužmegsime verslo santykių su nepažįstamais čigonais. Su rumunais – kas kita. Jie – sąžiningi žmonės, mes juos samdome dirbti vairuotojais ir apsaugininkais.
Reikia pažymėti, kad tas nepasitikėjimas ir nepakantumas yra abipusis. Kaimyniniame kaime susipažinau su kita – čigonų „fulgarų” – pūkų rinkėjų bendruomene. Jie verčiasi važinėdami po kaimų sodybas, kur iš valstiečių supirkinėja ančių pūkus ir paskui parduoda urmininkams. „Fulgarai” savo neturtą laiko sąžiningumo ir padorumo pasekme.
– Tie iš Buzeskų kaimo viską vagia, – karštai kalba jų vadovas Florea Sima, – o mes esame sąžiningi. Visi turtuoliai užsiima nelegaliu verslu.
Karti mielo įvaizdžio netektis
Klaniniai ir turtiniai skirtumai, priešprieša tarp „kelderarų” ir „fulgarų” formavosi ir gilėjo klajonių, vergovės ir geografinio susiskaldymo šimtmečius. Todėl nėra jokios vienijančios jungties. Tai yra viena iš čigonų socialinio nesaugumo priežasčių. Tačiau padėtis jau keičiasi.
1971-aisiais Anglijoje įvyko pirmasis Pasaulinis čigonų kongresas, kuriame dalyvavo keturiolikos šalių atstovai. Kongresas patvirtino čigonų himną ir vėliavą, imtasi bandymų standartizuoti kalbą.
Nuo 1979 metų JTO Ekonomikos ir socialinio gyvenimo taryboje dirba čigonų klausimų patarėjas. Šiuo metu veikia net kelios tarptautinės čigonų organizacijos, kurios stebi, kad būtų paisoma pilietinių teisių, siekia naikinti diskriminaciją, veda derybas dėl genocido aukų kompensacijų.
Prieš keletą metų Rumunijoje man teko stebėti dar vieną bandymą išrinkti čigonų pasaulio lyderį. Florinas Čijoaba savo gyvenimo paskutiniuosius metus (deja, tas pagarbos itin nusipelnęs žmogus pasimirė netrukus, kai mudu susipažinome) buvo tituluojamas tarptautiniu čigonų karaliumi. Taip buvo užrašyta jo vizitinėje kortelėje su Čijoabos fotografija. Jis nuotraukoje buvo su sunkia karūna ir skeptru rankoje. Jo juodas mersedesas taip pat turėjo užuominą į karaliaus titulą: ant valstybinio numerio ženklo buvo raidės RGE – taip buvo išreikštas rumuniškas žodis rege – „karalius”.
– Mano tėvas, pirmasis karalius, buvo vienintelis čigonų lyderis, kurį pripažino Čaušeskus, – pasakoja man Čijoaba. (Jonas Čijoaba tikrai atliko svarbų vaidmenį kovoje dėl čigonų teisių – Aut. past.) – Po 1990 metų, kai staiga atsirado daugybė čigonų organizacijų, mes pagalvojome, kad reikia viso pasaulio čigonų karaliaus, ko nors, kas juos išgelbės.
Mažyčiame Transilvanijos Dealu Frumovo kaime man teko susidurti ir su ta čigoniškos prigimties puse, dėl kurios mane ne kartą įspėjo, bet kurios man vis pavykdavo išvengti. Jaunuolis su savo draugais man pasakoja apie „tsigani de casatsi” – „naminius čigonus”: „Jie blogi, jie nedirba žemės, kaip mes, gyvena tik iš vagysčių”. Staiga jis stveria iš mano rankų nešiojamąjį kompiuterį ir stumia mane prie mašinos. Mane muša per inksktus ir užlaužia rankas už nugaros. Į kaklą kitas įremia peilį. Nejučiomis mus apspinta rėkaujantys čigonai, o iš namų bėga vis nauji. Mano vertėją Michajų daužo per galvą. „Pinigus! Pinigus! Pinigus!” – isteriškai staugia jo kankintojai. Man leidžiama įlipti į mašiną rankinės, bet Michajų laiko lauke kaip įkaitą. Paimu iš piniginės visus pinigus, Michajus išsiveržia į laisvę ir puola ant užpakalinės sėdynės. Grįždami mes skaičiuojame nuostolius. Be mėlynių ir šoko, didžiausias sukrėtimas man buvo mielo čigonų, kaip apšmeižtos, skriaudžiamos ir nesuprastos tautos, įvaizdžio netektis.
Prisimenu Nikolos Pauno, čigonų politiko, su kuriuo susipažinau Bukarešte, žodžius:
– Jeigu čigonas įvykdo nusikaltimą, – sako jis, – į jį nežiūrima kaip į individualybę: už tai moka visa bendruomenė, kenčia visų čigonų garbė.
Ir vis dėlto aš kaip galėdamas stengiuosi kaltinti dėl to nemalonaus įvykio tik jo dalyvius.
Sunki kova dėl ainių ateities
Vienas iš būdų, kaip „gadžės” per amžius bausdavo čigonus už tai, kas buvo vadinama smerktinu elgesiu visuomenės atžvilgiu, yra deportacijos. Taip nemažai čigonų atsidūrė Šiaurės Amerikoje įkandin tėvų piligrimų kaip kaliniai arba samdiniai: juos valdžia ištrėmė iš Anglijos, vadovaudamasi Aktu dėl bausmės valkatoms ir piktybiškiems elgetoms. Tačiau didžioji dauguma čigonų, dabar gyvenančių Jungtinėse Valstijose (skirtingais duomenimis, nuo septyniasdešimt penkių tūkstančių iki milijono), yra kilę iš Rytų ir Centrinės Europos.
Džordžas ir Veronika Kaslovai gyvena Niujorko Ist Vilidžio mažyčiame pirmo aukšto bute, įsiterpusiame tarp tatuiruočių salono ir užkandinės. Viename kambaryje Veronika įkūrė būrimo saloną; ta pati patalpa yra ir Čigonų teisių advokato biuras, taip pat JAV kovos su priešiškumu čigonų atžvilgiu draugijos būstinė. Šią draugiją įsteigė Džordžas Kaslovas. Kaip valdžios priešiškumo įrodymą čigonų aktyvistai pateikia policijos specialiųjų padalinių, tiriančių čigonų sukčiavimo atvejus, veiklą (nors policijos veikėjai neigia, kad tokių struktūrų esama).
– Mes norime išlikti kaip tauta, – sako Dž.Kaslovas, kurio senelis „kelderaras” atsikraustė į Ameriką iš Rusijos beveik prieš šimtą metų. – Visi kiti emigrantai dažniausiai per kelias kartas asimiliuojasi, pamiršta savo papročius ir kalbą. Bet ne čigonai. Mes laikomės iki galo.
Vienas iš veiksnių priešintis asimiliacijai yra čigonų kodeksas „magrime”, sudėtingas draudimų rinkinys. Pavyzdžiui, apatinės kūno dalies rankšluosčiu nevalia liesti nieko aukščiau juosmens. „Magrime” galioja ir kitoms gyvenimo sferoms: santykiams, pokalbių temoms ir maistui. Nusižengusieji kodeksui gali būti pašalinti iš bendruomenės. Visi ne čigonai laikomi nešvarūs kaip tik todėl, kad jie nesilaiko „magrime” taisyklių.
Amerikos čigonai „kelderarai” – viena iš pačių uždariausių čigonų bendruomenių visame pasaulyje. Iš dalies tai paaiškinama jų kilme iš rumunų čigonų baudžiauninkų, išlaisvintų tik XIX a. viduryje. Dėl tokio ilgalaikio jungo jie visada įtariai žiūri į „gadžes” – visus kitataučius. Tiktai Dž.Kaslovo dėka man pavyko susitikti su Džo Marksu, čigonų baronu iš Filadelfijos.
– Šiaip jau mes nesikviečiame „gadžių” į svečius, – prisipažįsta Džo, kai ateinu pas jį vakarienės. – Nenorime, kad jie kaišiotų nosį į mūsų reikalus.
Jo žmona įneša gabalą kumpio, iškepto tešloje, o pati čigonišku papročiu išeina į virtuvę. Džo ir jo žmona iki vestuvių buvo susitikę iš viso šešis kartus ir nė karto nebuvo palikti vieni. Jo žentas Polas Makgilas aiškina, kad tarp jų priimtos ankstyvos vedybos – kad vaikai liktų savo kultūros terpėje. Jis jau dairosi čigonaitės nuotakos savo 17-mečiam sūnui Brajanui.
– Jis man padeda, – sako Polas. – Pataria, kam paskambinti. Dabar yra čigonų tinklalapių internete, jie ten irgi susipažįsta.
Džo sūnus Kelis palydi mane iki mašinos. Su kaubojiškais batais iš krokodilo odos ir džinsais jis atrodo kaip grynas amerikietis.
– Bijau, pas mus nėra laužų, kibitkų ir skarų, auskarų ir smuikų, – juokauja jis. – Mes nevagiame vaikų ir nenaršome po svetimas kišenes, gal mes jums ne visai čigonai? – Ir priduria visai rimtai: – Mes atrodome moderniški, iš išorės gali atrodyti, kad mes prisitaikėme, bet vidumi – gryni čigonai. Žinoma, mes esame su svetimais santūrūs ir užsidarę, bet juk mes išgyvenome ištisus persekiojimų amžius.
Čigonams – žmonėms be šalies, kurią jie galėtų pavadinti sava, gyvenantiems greitai kintančiame pasaulyje, – pranašaujama niūri ateitis. Bet ir istorija rodo, kad jie įvaldė meną išlikti tarp tų, kurie turi didesnę jėgą ir daugiau teisių negu jie; moka iškęsti ir priešiškumą, ir lokiškas priverstinės asimiliacijos glamones, amžinai likdami dvasios klajokliais.
Piteris Godvinas, „National Geographic”