Dalia Jazukevičiūtė žurnalistikoje nebeišsiteko

Nestebina, kai žurnalistas parašo ir išleidžia knygą. Dalia Jazukevičiūtė padarė kitaip: apskritai metė darbą ir pradėjo kurti grožinę literatūrą. Mat suvokė, kokius turi viduje „kalnus ir vandenynus”, netelpančius į žurnalistikos žanrą.

– Ar straipsnius rašyti įpratusiai žurnalistei nebuvo sudėtinga persiorientuoti į tokios didelės apimties kūrinį kaip romanas?

– Apimtis – ne didžiausia problema, kurią teko įveikti. Tuo metu gavau pačią svarbiausią, būtiniausią Dievo dovaną – absoliučią kūrybinę laisvę. „Na, gavai? Štai dabar pažiūrėsime, ką gali ir ko taip ilgai meldei”, – pasakė man vieną rytą Dievas. O aš puoliau į ataką. Juk negalėjau nuvilti Viešpaties… Atakavau ir apimtį, „medžiaginį” pasipriešinimą, ir nuostabą, kad šiandien pradėjusi rašyti į vakarą dar nebaigsiu, kaip buvau įpratusi. Tačiau tai – įveikiamos smulkmenos. Išgyvenau siaubą, kai suvokiau, kokius „kalnus ir vandenynus” esu savyje uždariusi. Šitiek metų. Žurnalistikoje nebeišsitekau – man tapo per ankšta, per tvanku. Toks mažas, smulkus ir gana monotoniškas jos formatas. Dirbdama viename dienraštyje guodžiausi tuo, kad galiu realiai padėti mažam žmogui, nuskriaustam vargšui, savaitiniame žurnale – ginti Bažnyčią, kai mūsų didieji leidiniai ją tik puola ir niekina. Gyniau ir ginsiu Bažnyčią ne tik dėl to, jog esu krikščionė, bet ir todėl, kad tai vienintelė išlikusi instancija, skirta žmogaus dvasiai. Gal žinote, ponai gerieji, kitą tokią? „Akropolį”? Realybės šou? „Simukliarines” mūsų ministerijas, pilnas nieko neveikiančių klerkų, bet apsimetančių, kad jie labai smarkiai dirba, ir lupančių iš mūsų visų kišenių geras algas sau?

Knygoje, pirmajame romane „Anarchistės išpažintis”, man niekas negailėjo vietos susikaupusiam įniršiui išlieti. Už neteisybę, kurią patyriau ne tik pati, asmeniškai, bet ir kiti žmonės. Rašytojai ir poetai, dailininkai ir statybininkai, Didžiasalio gyventojai ir kaimo vaikai. Mylėti – tai šviesti. Mano knyga skaudi, dažnai tragiška, tačiau ji šviečia. Meile gyvenimui, žmogui, Kūrėjui.

Perpildyti stalčiukai

– Tavyje tiek daug visko susikaupė, kad nusprendei rašyti knygą?

– Gyveni ir kaupi. Viską sukiši į giliausius sielos stalčiukus. Galiausiai juos perpildžiau. Atėjo laikas tuos stalčiukus praverti ir nors truputėlį „nuskausminti”. Neišsipildžiusios meilės lūkesčius – taip pat. Neleisti sau sudegti, kaip dega dykumoje prasiveržusi nafta – niekam nepanaudota… Knyga skirta visiems žmonėms, kurių gyvenimo jausena panaši į manąją, bet jie nemoka to užrašyti. Tebūnie išgirstas jų balsas.

– Kodėl pavadinai romaną „Anarchistės išpažintis”?

– Išties planavau Lietuvoje įkurti ankstyvosios krikščionybės pakraipos anarchistų partiją (anarchistų judėjimai turi daug įvairių krypčių, srovių) su gerai žinomu žmogumi, mano mylimu rašytoju, kuris ne per seniausiai tragiškai žuvo. Gal tai buvo tik mudviejų svaja, o gal ta svaja būtų ir išsipildžiusi. Bet apie tai – knygoje. Kam pasakoti romaną, kurį reikia tiesiog imti ir perskaityti. Neįmanoma išpažinties, tikros, parašyti. Žmogus sau atrodo vienoks, kiekvienam sutiktam gyvenimo kelyje – vis kitoks… Gali aprašinėti tik įsivaizduojamą save. Todėl tai nėra išpažintis. Tai tik vienos moters, Katerinos N., toks romano herojės vardas, gyvenimo atkarpa – nuo penkerių iki trisdešimt šešerių metų. Kokia išpažintis? Mažytės skeveldros, fragmentai, reti blyksniai. Ir tiek. Sujungti į vientisą, ryškaus siužeto, dramatišką pasakojimą.

„Per daug rūkiau ir gėriau kavos”

– Iš anotacijos galima susidaryti įspūdį, kad parašei įtempto siužeto knygą. Kaip yra iš tiesų?

– Pati esu ištobulinta įtampa. Degantis nervų kamuolys. Kančios gniužulas. Žinoma, knyga dramatiška. Man pačiai patinka tokie romanai, kurie turi ryškų siužetą. Ryškią pasakojimo liniją. Tarkim, „Broliai Karamazovai”. Ne, nesilygiuoju. Kur jau ten. Fiodoras Dostojevskis – ne rašytojas, o atominis reaktorius, kaip sako viena gera bičiulė. Tačiau kai kurie mano knygos skyriai gana intensyvūs ir dramatiški.

– Ar tiesa, kad ką tik išleistas tavo pirmasis romanas, dar nepristatytas visuomenei, jau verčiamas į užsienio kalbas?

– Jis pristatytas versti trims užsienio leidykloms, nes buvo labai gerai sutiktas ir įvertintas „Tyto albos” darbuotojų. Bet tai nereiškia, kad jau verčia. Užsienio leidyklos ieško ir jaučia didelį naujų Rytų Europos autorių, rašančių apie šiuolaikinį gyvenimą, stygių. Man nėra svarbiausia – vers ar ne. Savo knygas rašau visų pirma Tėvynės, kurią taip nebemadinga mylėti, žmonėms. Kad jie suprastų, jog jau pakaks bijoti viešai kalbėti tiesą. Išmušė tiesos sakymo valanda.

– Kiek laiko rašei pirmąjį romaną? Kiek valandų per dieną sėdėdavai prie kompiuterio, ar dirbdavai ir savaitgaliais?

– Rašiau po 10, 12, 14, 20 valandų per parą. Per daug rūkiau ir gėriau kavos, per retai nusipirkdavau maisto, nes man buvo įdomu tik tai, ką rašau, – visa kita erzino ir blaškė. Dabar ilsiuosi. Jėgos grįžta.

Literatūrinė tapyba

– Ką darai šiuo metu, kai romanas „Anarchistės išpažintis” baigtas? Ilsiesi, kaupi jėgas antrai knygai, o gal ją jau rašai?

– Dabar baigiu savo antrąjį romaną „Juodas kvadratas”. Kam labai smalsu sužinoti mano autobiografiją, jeigu tai apskritai turi kokią nors reikšmę, teks jos ieškoti „Juodame kvadrate”. Antrą romaną leidykla „Tyto alba” pristatys žmonėms šių metų spalio mėnesį.

– Ar lengvai save atpažins „Juodojo kvadrato” herojų prototipai?

– Atpažins. Bet čia ne mano problema, o jų pačių. Man tai tik romano personažai, ne daugiau. Sukurti žmogų, kad jis įgautų gyvybės vien rašytojo vaizduotės galia, daug sunkiau, negu „tapyti” iš natūros. Dar nesijaučiau tokia tvirta prozininkė, kad būčiau galėjusi pasikliauti vien savo vaizduote. Nors ji manęs neapvylė. Knygoje yra žmonių, „nupieštų” iš natūros, ir tokių, kuriuos galbūt būčiau norėjusi sutikti gyvenime, bet nesutikau. Todėl sukūriau.

Ta antra rudenį išeisianti knyga itin skaudi. Tiems, kurie laukia rožinių odinių sofų, lengvos meilės, pasismaginimų, ji nepatiks. Nes ir gyvenimas toks nėra. Juk nesu melagė. Nepatiks tiems, kuriems nepatinka tikras gyvenimas – siaubingas ir gražus. Knygose nevengiau tikrovės – erotikos, nepakeliamo praradimų skausmo, mirties, dramatiškų likimo vingių. Tačiau nepaliaujamai teigiau gyvenimą. Gyvenimo geismą. Ir viltį, kad jis vis dėlto, nepaisant nieko, turi prasmę.

– Ką dar veiki?

– Antrą knygą telieka redaguoti. Bet tai nealina. Ką dar veikiu? Rašau eilėraščius ir ilgiuosi jūros. Tikriausiai esu vienišas žmogus. Labai laukiu iš Londono grįžtančios dukters, kuri man dovanos savo artumą. Bijau prognozuoti, tačiau žada neįtikimai daug, gal net visas dvi savaites pabūti… Laukiu savo vienintelės draugės, kuri gyvena Kuveite, bet visą vasarą praleis Lietuvoje. Ir mudvi du mėnesius siautėsime aplink Baltijos jūrą, Šiaurės jūrą – tokią atšiaurią, tokią nuožmią kaip aš.

Poetiniai impulsai

– Regis, dar ir eilėraščius rašai?

– Pernai „Baltų lankų” leidykla išleido mano trečią poezijos rinktinę „Imperijos moteris”, kuri sulaukė tiesiog neregėto pasisekimo – per Tarptautinį poezijos pavasario festivalį už šią knygą man skirta Salomėjos Nėries literatūrinė premija. Labai ja džiaugiuosi. Ne pinigėliais. O Salomėjos „ženklu”, kurį nešiosiu širdyje kaip jos asmeninį palytėjimą. Myliu ir visada labai mylėjau S.Nėries poeziją.

– Kas tie impulsai, skatinantys kurti poeziją?

– Impulsai visada tie patys – skausmas, geismas gyventi, troškimas įveikti mirtį.

Saugesnis gyvenimas

– Ar apskritai pasikeitė tavo gyvenimo būdas nuo tada, kai nebedirbti žurnalistinio darbo?

– Atsiribojau nuo daugybės nereikalingų žmonių. Pasilikau tik tuos, kurie mane išties myli, palaiko ir labai tiki. Pasirodo, yra ir tokių. Ir net labai nuostabių.

– Žurnalistika buvo ir pragyvenimo šaltinis. Iš ko gyveni būdama laisva literatė?

– Gyvenu ir ketinu toliau gyventi iš leidyklos „Tyto alba” – ji man sutiko mokėti žmoniškus avansus, o aš įsipareigojau atiduoti savo kūrinius. Negi laikysiu juos po pagalve pasikišusi?

Dabar materialiai gyvenu saugiau ir kur kas komfortabiliau dvasiškai, negu dirbdama žurnalistinį darbą. Man tiesiog pasisekė. Ir už tą sėkmę esu dėkinga visiems, kurie mane palaikė.

– Kuo, be rašymo, užpildai savo gyvenimą?

– Dabar nelabai turiu kuo pasigirti. Dėl tokio tempo, tokios smegenų apkrovos, nes knygas parašiau nepamatavusi nei savo dvasinių, nei fizinių jėgų, tenka tik kuo daugiau valgyti, miegoti, skaityti ir nueiti pas gydytojus. Viskas.

Trumpai

Žurnalistė ir rašytoja D.Jazukevičiūtė taip save pristato: „Taujėnų vidurinėje mokykloje jau šeštoje klasėje rašiau eiles. Rašytojas Algimantas Zurba dirbo „Moksleivio” žurnale. Jam siunčiau eilėraščius, šis juos spausdino. Gavau Respublikinio moksleivių konkurso apdovanojimą už poeziją. Vėliau studijavau Vilniaus universitete lituanistiką. Nebaigiau. Meilė sutrukdė… Išvykau iš Lietuvos. Gyvenau Vakarų Ukrainoje, Lvovo srityje, mat ištekėjau už ukrainiečio. Labai ilgėjausi Tėvynės. Grįžau namo jau po skyrybų, 1989 metais kartu su pirmąja eilėraščių knyga „Atsisveikinimai”, kurią išleido „Vaga”. Ji buvo įvertinta Zigmo Gėlės premija – už geriausią tų metų debiutą. 1991 metais vėl „Vaga” išleido antrą poezijos knygą „Traukinys 183”, o va 2006-aisiais trečiąją – „Imperijos moterį”.

17 savo gyvenimo metų atidaviau žurnalistikai. Viena auginau dukrą, privalėjau dirbti. Patiko. Buvau labai įsijautusi. Visose gyvenimo srityse įgijau daug ir įvairiapusiškos patirties. Todėl atėjo metas man tapti rašytoja. Ja svajojau būti nuo mokyklos laikų.

Bet… Šis pokalbis – tai tik „pasisvaidymai” mintimis, mano gyvenimo detalėmis, draiskanomis. Tikiu, kad ir kur nubėgčiau, prieš mano akis tik viena siekiamybė – amžinybė”.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Dalia Jazukevičiūtė žurnalistikoje nebeišsiteko"

  1. Oksana

    Saunuole, Dalia!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.